Plazminė membrana, taip pat žinoma kaip ląstelės membrana, yra esminė ląstelės dalis, kuri apima vidinius ląstelės komponentus ir leidžia patekti tik tam tikroms išorinės aplinkos dalims. Ši membrana yra viena iš nedaugelio dalių, kurias turi bendros prokariotinės, eukariotinės, augalų ir gyvūnų ląstelės. Plazminė membrana yra daug daugiau nei paprastas barjeras; ji kontroliuoja, kas juda į ląstelę ir iš jos išeina, ir valdo daugelį sąveikos tarp ląstelės ir jos aplinkos. Membrana susideda iš daugybės skirtingų molekulių ir baltymų, kurie šiek tiek juda sklandžiai, todėl plazmos membrana yra „skysčio mozaikos“ apibūdinimas.
Plazminėje membranoje gausiausios molekulės yra fosfolipidai, sudaryti iš hidrofobinės, „vandens bijančios“ uodegos ir hidrofilinės, „vandenį mylinčios“ galvos. Du fosfolipidų sluoksniai, išdėstyti su hidrofobinėmis uodegomis viduje, sudaro fosfolipidų dvisluoksnį sluoksnį, kuris suteikia pirminę membranos struktūrą. Šis dvisluoksnis sluoksnis neleidžia didelėms ar ypač polinėms medžiagoms pasyviai pasklisti per ląstelės membraną.
Daugelis baltymų, leidžiančių per membraną pernešti dideles ar polines medžiagas, yra įterpti į fosfolipidų dvigubą sluoksnį. Kai kurios leidžia pasyviai skleisti medžiagas į ląstelę ir iš jos; tam nereikia energijos. Kiti aktyviai perneša medžiagas iš vienos membranos pusės į kitą. Šis procesas, paprastai vadinamas aktyviu transportavimu, reikalauja nedidelių energijos sąnaudų. Ne visos medžiagos gali visą laiką judėti į plazmos membraną ir iš jos, todėl sakoma, kad ji yra „selektyviai pralaidi“.
Plazminė membrana taip pat atlieka svarbų vaidmenį nustatant, pritvirtinant ir formuojant ląstelę, kartu jungiant kaimynines ląsteles. Ekstraląsteliniai struktūriniai komponentai, sudarantys tarpląstelinę matricą, jungiasi prie ląstelės jos ląstelės membranoje. Ląstelių sienelės, kurios suteikia standumo augalų ląstelėms ir kai kurioms bakterijoms bei kitiems mažiems organizmams, taip pat linkusios prisijungti prie ląstelės plazminės membranos.
Ląstelių ryšys yra dar viena svarbi plazminės membranos funkcija. Į membraną įterpti baltymai ir baltymų receptoriai gali siųsti ir priimti cheminius signalus. Kai kurie iš šių signalų skatina ląsteles imtis tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, sugerti arba išstumti tam tikras medžiagas. Kiti cheminiai signalai tarnauja kaip identifikavimo mechanizmai ir leidžia ląstelėms atpažinti viena kitą. Tai ypač svarbu imuninei sistemai, todėl organizmo imuninis atsakas nukreipiamas tik į kenksmingas ląsteles ir nepažeidžia normalių organizmo ląstelių.