Limfocitai yra baltųjų kraujo kūnelių rūšis, padedanti atpažinti infekciją ir kovoti su ja kaip imuninės sistemos dalis. Taip pat imuninėje sistemoje yra baltymų, vadinamų antikūnais, kurie prisijungia prie kenksmingų medžiagų, tokių kaip mikrobai, ir padeda juos sunaikinti. Limfocitus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes, žinomas kaip T ląstelės ir B ląstelės. Egzistuoja svarbus ryšys tarp B limfocitų ir antikūnų, nes B ląstelės gali išsivystyti į vadinamąsias plazmines ląsteles. Plazmos ląstelės yra atsakingos už antikūnų išleidimą į kraujotaką.
Limfocitai ir antikūnai yra gyvybiškai svarbios žmogaus imuninio atsako dalys. B ir T ląstelės veikia kartu, kad atpažintų ir pašalintų antigenus, tokius kaip bakterijos ir virusai. Antikūnų gamyba yra esminė proceso dalis, o be antikūnų žmonės greitai mirtų nuo infekcijų. Imuninės sistemos viduje tiek B, tiek T ląstelės atpažįsta savo specifinius antigenus, kurie prisitvirtina prie jų ląstelių paviršiuje esančių receptorių. Kai kurios T ląstelės aktyvuoja B ląsteles, o kitos naikina užkrėstas ląsteles.
Yra daug skirtingų B ir T limfocitų ir antikūnų, galinčių reaguoti į kiekvieną antigeną, kuris gali įsiskverbti į organizmą. Kai T ląstelė suaktyvina B ląstelę, ji dalijasi ir išsivysto į antikūnus išskiriančias plazmos ląsteles ir atminties ląsteles, kurios prisimena antigenus. Iš pradžių besivystančios B ląstelės gaminami antikūnai neišsiskiria, bet prisitvirtina prie ląstelės paviršiaus, sudarydami antigeno receptorius. Tada B ląstelė subręsta į plazmos ląstelę, kuri kas sekundę gali išskirti tūkstančius antikūnų. Visi plazmos ląstelės gaminami antikūnai prisijungs prie to paties tipo antigeno, kuris iš pradžių sukėlė jų gamybą.
Kai antikūnai prisijungia prie specifinių antigenų, jie juos neutralizuoja arba daro juos patrauklius kitoms imuninėms ląstelėms, kurios juos vartoja ir naikina. Tolesnis limfocitų ir antikūnų ryšys pastebimas, kai antigenai jungiasi prie tų B ląstelių receptorių, kurie susidarė iš pirmųjų pagamintų antikūnų. Šis surišimas padeda aktyvuoti daugiau B ląstelių, skatinant jas išsivystyti į antikūnus išskiriančias ląsteles ir atminties ląsteles.
Limfocitų ir antikūnų struktūros yra gana skirtingos. Daugeliu atvejų limfocitai, tokie kaip B ląstelė arba T ląstelė, yra vadinami agranulinėmis ląstelėmis, kur ląstelę užpildantis gelis arba citoplazma yra skaidrus. Vieninteliai granuliuoti limfocitai vadinami natūraliomis žudančiomis ląstelėmis, kurios skiriasi nuo B ir T ląstelių tuo, kad nėra specifinės ir gali atpažinti įvairių rūšių antigenus. Antikūnai nėra ląstelės. Paprastai tai yra Y formos baltymai su antigeno surišimo vietomis Y rankose ir ląstelių receptorių surišimo vietomis ant jo uodegos.