Stiklo ir krištolo karoliukų gamyba yra magiškas procesas. Stiklas savo pagrindine forma yra išlydytas smėlis, kuris derinamas su įvairiais priedais ir atšaldomas taip, kad kristalų struktūros nespėja susidaryti. Būdamas kietas, silicio dioksidas sumaišomas su šarmine medžiaga, pvz., kalcinuota soda, kad sumažėtų smėlio lydymosi temperatūra ir su juo būtų lengviau dirbti. Dėl sodos pelenų mišinys tampa tirpus vandenyje, o tai nėra numatytas rezultatas. Siekiant pakeisti šį efektą, pridedama kalkių, gaunamų iš kalkakmenio.
Tada medžiaga išlydoma 2700 laipsnių F (1500 laipsnių C) arba aukštesnėje temperatūroje. Skystą mišinį galima apdoroti vienu iš kelių dekoratyvinių ir funkcinių objektų gamybos būdų. Stiklo pūtimas yra menas, kurio metu išlydytas stiklas apdorojamas naudojant neorganines pagalbines priemones, kad skystis būtų suformuotas tokia forma, kokią jis galiausiai įgaus. Apdirbimas lempomis – tai technika, kuria gaminama dauguma stiklo karoliukų. Tai užima labai daug laiko, nes kiekvieną karoliuką reikia formuoti individualiai, tačiau taip pat suteikiama didesnė stilių ir dizaino įvairovė.
Be pagrindinių junginių, proceso metu dažnai pridedama kitų medžiagų. Kai į pagrindinį stiklo mišinį pridedama švino arba švino oksido, gatavo produkto lūžio rodiklis padidėja. Gautas objektas yra stiklo gabalas, sunkesnis už standartinį stiklą ir daug blizgesnis. Būtent tokiu būdu gaminamas krištolinis stiklas.
Krištolo gamybos procesas yra senovinis, atrastas dar 1400 m. pr. Kr. Ankstyviausias išlikęs krištolinio stiklo gabalas yra mėlynojo kristalo fragmentas, rastas Nipure, Šumerijoje, iš šio laikotarpio. Krištolinio stiklo kūrimo procesas nebuvo patobulintas iki 1673 m., kai George’as Ravenscroft, britų amatininkas, gavo šio proceso patentą. Kai procesas buvo tobulas, jis buvo pradėtas naudoti gaminant puikius krištolo gaminius, įskaitant krištolo karoliukus.
Krištolo karoliukai, kaip ir jų paprasto stiklo kolegos, būna įvairių formų, dydžių, spalvų ir net kompozicijų. Nors nėra tarptautinių standartų, reglamentuojančių švino kiekį, pridedamą į stiklą, dauguma pasaulio šalių, išskyrus Jungtines Valstijas, laikosi oficialaus Didžiosios Britanijos standarto. Šiuose standartuose teigiama, kad „smulkūs kristalai“ yra sudaryti iš 6–10 procentų švino oksido, „švino kristalai“ turi būti sudaryti iš 10–20 procentų švino oksido, o „pilni švino kristalai“ – iš 24 procentų ar daugiau švino oksido. Be švino pridėjimo, naudojami specialūs pjovimo ir poliravimo procesai, kurie suteikia krištoliniam stiklui dar daugiau blizgesio.
Nors stiklo ir krištolo karoliukų sudėtis yra gana panaši, galutinis rezultatas yra gana skirtingas. Stiklo karoliukai paprastai būna lengvi ir nebrangūs, o krištoliniai karoliukai dažnai būna sunkesni, subtilesni ir brangesni. Abu puikiai tinka papuošalams gaminti, tačiau krištolui dažnai reikia naudoti tvirtesnius priedų elementus, tokius kaip užsegimai, spaustukai ir karoliukai. Kristaliniai karoliukai, taip pat stiklo karoliukai, tam tikromis aplinkybėmis, įskaitant pažeidimus dėl bukos jėgos, staigių ir greitų temperatūros pokyčių, o kartais ir tiesiog pablogėjus, gali dūžti.