Švietimo rėmimas – tai finansinės paramos asmens ar bendruomenės ugdymui teikimas. Tokio pobūdžio rėmimą gali teikti tiesiogiai asmenys arba per organizacijas. Rėmimas gali vykti įvairiuose kontekstuose – nuo savo šeimos narių rėmimo iki tarptautinio asmens ar žmonių grupės, su kuria rėmėjas niekada nebuvo susitikęs, rėmimo.
Paties mokinio giminaičiai ar kiti asmeniniai ryšiai gali paremti jo mokslą. Šiame kontekste švietimo rėmimas paprastai yra neformalus ir teikiamas su keliais apribojimais. Tokie rėmėjai tam tikru momentu gali tikėtis grąžinimo arba paskatinti pasirinkti pageidaujamą akademinę kryptį, tačiau šie lūkesčiai paprastai jokiu būdu nebus teisiškai privalomi studentui.
Kitas švietimo rėmimo tipas yra tada, kai remianti organizacija, kuri gali būti vyriausybinė, nevyriausybinė arba pati švietimo įstaiga, reikalauja kažko iš studento mainais už paramą. Mokestis už mokslą gali būti netaikomas tais atvejais, kai studentai, kuriems reikia pagalbos, įsipareigoja baigę studijas pritaikyti savo išsilavinimą nustatytais būdais. Pavyzdžiui, vyriausybė, siekianti įkurdinti daugiau slaugytojų regione, kuriame trūksta medicinos personalo, gali pasiūlyti švietimo rėmimą su reikalavimu, kad tame regione tarnautų vėliau.
Yra daug labdaros organizacijų, kurios palengvina švietimo rėmimą studentams, kuriems kitu atveju būtų sunku likti mokykloje ar gauti išsilavinimą. Šios organizacijos gali veikti nacionaliniu arba tarptautiniu mastu. Rėmimas gali padėti studentams įvairiais būdais, tačiau visada turint tikslą padėti mokiniams pasiekti savo ugdymo tikslus. Pavyzdžiui, visos suteiktos lėšos gali būti skirtos mokesčiams už mokslą. Kitais atvejais rėmimo pinigais gali būti teikiamos mokyklinės prekės, švietimo priemonės, konsultavimo paslaugos, maistingas maitinimas, būstas ar kiti būtini elementai sėkmingam mokymuisi palaikyti.
Kai kurios didelės organizacijos daugiausia dėmesio skiria asmenų rėmimui, o kitos remia bendruomenes. Bendruomenėse, kuriose finansinių išteklių trūksta, gali kilti pasipiktinimas, kai vieni asmenys yra remiami, o kiti ne. Kad išvengtų netyčinio tokių skirtumų ir galbūt dar vienos kliūties bendradarbiavimui ir vystymuisi bendruomenėje, daugelis organizacijų nusprendė paskirstyti lėšas, o ne investuoti į konkrečius asmenis. Nepriklausomai nuo to, kaip lėšos paskirstomos, organizacijos įprasta praktika, kad rėmėjai susisiektų su žmonėmis, kurie gauna naudos iš jų aukų. Jei paramos gavėja yra visa bendruomenė, tos bendruomenės atstovas gali pateikti rėmėjui asmeninių pavyzdžių, kaip jo ar jos pinigai padarė įtaką.