Dicksonia yra medžių paparčių gentis, kurioje yra apie 25 rūšys, kilusios iš Centrinės Amerikos ir Okeanijos dalių, taip pat Šv. Elenos salos pietų Atlanto vandenyne. Tai labai sena gentis, manoma, kad ji datuojama mažiausiai prieš 65 milijonus metų Certaceous periodu. Didžiausia šios genties įvairovė yra Naujosios Gvinėjos saloje, kurioje yra penkios Dicksonia rūšys.
Dicksonia antarctica, paprastai vadinama minkštuoju medžių paparčiu arba Tasmanijos medžio paparčiu, yra kilusi iš kai kurių Australijos dalių ir yra lengviausiai auginama Dicksonia rūšis. Jis gali būti dauginamas iš sporų ar auginių ir auginamas dekoratyviniais tikslais kaip namų ar sodo augalas arba naudojamas kraštovaizdžiui. D. antarctica gali užaugti iki 50 pėdų (15 metrų), bet paprastai yra tik maždaug trečdalis tokio dydžio.
Minkštasis medžių papartis geriausiai auga ekologiškame dirvožemyje, vietose, kuriose gausu kritulių ir žema temperatūra. Jis atsparus ugniai. Vidinėje kamieno pusėje esantį krakmolingą šerdį galima valgyti žalią arba virtą.
Naujosios Zelandijos medžių papartis arba Dicksonia squarrosa, kaip rodo pavadinimas, yra kilęs iš Naujosios Zelandijos, nors jis taip pat auginamas kaip sodo augalas už savo vietinio arealo ribų. Naujosios Zelandijos medžių papartis gali pasiekti 20 pėdų (6 metrų) aukštį. Tai atsparus ir greitai augantis augalas. Jis gana gerai toleruoja vėją ir saulę, tačiau geriausiai veiks su tam tikra apsauga nuo elementų. Lapai yra sausi liesti ir auga augalo viršuje, todėl Naujosios Zelandijos paparčiai atrodo kaip palmė.
Šerinis medžių papartis Dicksonia youngiae yra kilęs iš Australijos atogrąžų miškų. Tai vienas iš mažiausiai atsparių genties atstovų, pažeidžiamas tiek karščio, tiek vėjo. Šerinis medžių papartis užauga iki 14 pėdų (4 metrų) aukščio ir turi kelis kamienus. Jo gniūžtės yra sodriai žalios, o smuiko galvutės, nesusiraizgiusios gniūžtės, padengtos šiurkščiais raudonais plaukais.
Dicksonia arborescens arba Šv. Elenos medžių papartis auga tik Šv. Elenos saloje ir yra pažeidžiamos apsaugos būklės. Ji taip pat svarbi daugeliui kitų nykstančių endeminių rūšių, kurioms medžių paparčiai yra prieglauda ir vieta sodinukams augti. Jauni augalai sudygsta arba išdygsta ant Elenos medžio paparčio kamieno.