Gyvybės mokslininkas daugiausia dėmesio skiria gyvų organizmų tyrimams. Asmuo, turintis šį titulą, gali siekti įvairių profesijų dėl daugybės skirtingų organizmų tipų, kuriuos reikia tirti. Pavyzdžiui, gyvybės mokslininkas gali sutelkti dėmesį į augalų, gyvūnų tyrimą arba dirbti su žmogaus imunine sistema. Nors šios mokslo rūšys gali skirtis viena nuo kitos, jos visos patenka į gyvosios gamtos mokslų sritį; net kai kurie gamtos mokslų mokytojai gali būti laikomi gyvybės mokslininkais.
Daugeliu atvejų gyvybės mokslininkas koncentruojasi ties daug dėmesio skiriančia specialybe, o ne studijuoja mokslą apskritai. Vienas asmuo šioje srityje gali dirbti genetiku arba sutelkti dėmesį į paukščių tyrimą, o kitas gali sutelkti dėmesį į parazitų tyrimą. Kai kurie gyvybės mokslininkai gali nuspręsti tirti tam tikrą organą ar kūno sistemą, o kiti gali tyrinėti ląsteles. Taip pat kai kurie gyvybės mokslininkai tiria, kaip gyvi organizmai sąveikauja su savo aplinka, o kiti daugiausia dėmesio skiria vaistų poveikiui žmonėms ir gyvūnams. Šioje srityje dirbantis žmogus netgi gali studijuoti ar kurti maisto priedus.
Gyvybės mokslininkai dažnai stengiasi padėti pagerinti visuomenę. Šis pagerėjimas gali pasireikšti kuriant geresnius vaistus arba atrandant vaistus nuo mirtinų ligų. Tai taip pat gali apimti padėti žmonėms geriau maitintis ir patirti geresnę bendrą sveikatą. Tai taip pat gali apimti būdų, kaip neleisti žmonėms prisidėti prie gyvūnų išnykimo, kūrimą. Žinoma, visuomenės gerinimas taip pat gali apimti tokias sritis kaip mokslinio susidomėjimo skatinimas studentams, kurie vieną dieną gali tapti mokslininkais apie gyvenimą. Tai dalis to, kaip gyvosios gamtos mokslų mokytojai gali padėti tobulinti visuomenę.
Asmuo, norintis tapti gyvybės mokslininku, dažniausiai baigia vidurinę mokyklą arba įgyja bendrojo ugdymo raidos (GED) pažymėjimą ruošdamasis šiai sričiai. Paprastai minimalus išsilavinimo lygis, kurio reikia būsimam gyvybės mokslininkui, yra jo pasirinktas gyvybės mokslų bakalauro laipsnis. Daugelis žmonių, kurie domisi gyvybės mokslų karjera, taip pat įgyja magistro ar net daktaro laipsnius. Šie aukštesniojo lygio laipsniai gali palengvinti darbą ir suteikti daugiau galimybių mokslininkui tobulėti. Be to, asmeniui, norinčiam tapti gyvybės mokslų profesoriumi, paprastai reikės daktaro laipsnio, jei jis tikisi užsitikrinti nuolatines pareigas.