Stabilizuoti vaizdai – tai tinklainėje užfiksuoti vaizdai, kurių netrukdo akies mikrojudesiai. Stabilizuotų vaizdų tyrimas rodo, kad jie išnyksta ir tampa nepastebimi. Tai svarbi adaptacija, suteikianti įdomios informacijos apie regimąjį suvokimą ir smegenų funkciją. Atrodo, kad stabilizuotų vaizdų mokslas yra sudėtingas ir apima daugybę neurologinių procesų, kurie atlieka svarbų vaidmenį suvokiant ir įvertinant informaciją.
Vienas iš stabilizuoto vaizdo pavyzdžių yra akies kraujagyslės, einančios tarp tinklainės ir akies vyzdžio. Šios kraujagyslės regėjime turėtų būti matomos kaip siūlų raizginys, nes jie pertraukia šviesos srautą į akį ir turėtų mesti šešėlį ant tinklainės. Iš tikrųjų taip nėra; žmonės nemato savo kraujagyslių, nebent į akis įsiskverbia labai ryški šviesa ir nepakeičia šešėlių.
Smegenys aiškiai prisitaikė prie akyje esančių kraujagyslių, kad normalaus regėjimo metu jos taptų nematomos, kad būtų aiškesnis regėjimas. Šie stabilizuoti vaizdai juda kartu su akimi, kai ji juda, nes kraujagyslės yra akies viduje ir todėl išlieka fiksuotos tinklainės atžvilgiu. Atliekant stabilizuotų vaizdų tyrimus, galima naudoti daugybę metodų suvokimui ištirti ir šio reiškinio veikimo teorijoms išbandyti. Už jo esanti mechanika slypi smegenų vizualinio apdorojimo centruose, kurie sijoja informaciją, siunčiamą išilgai regos nervo, kad sukurtų prasmingą vaizdą.
Vienas iš variantų yra leisti subjektams žiūrėti į vaizdą, laikydami akis nejudančius. Automatiškai atsirandantys nevalingi mikrojudesiai neturės įtakos vaizdui. Naudodamas kažką panašaus į tamsų tašką, projektuojamą pilko debesies be aiškios briaunos viduryje, tyrėjas gali parodyti, kad laikant akis pilkas debesis vis tiek išnyksta, paliekant tik tašką. Studentai, besimokantys apie vizualinį suvokimą, gali atlikti tokius pratimus, kad sužinotų, kaip veikia stabilizuoti vaizdai.
Atliekant platesnius eksperimentus, tiriamieji gali dėvėti specializuotus galvos apdangalus, kurie projektuoja vaizdą ir aptinka akių judesius, kad vaizdas judėtų akimis. Stabilizuoti vaizdai išnyks iš akių, kai akis prisitaikys ir prisitaikys prie jų. Šis reiškinys rodo, kad regėjimas yra daug sudėtingesnis, nei tiesiog apdoroti šviesą, kuri patenka į tinklainę. Smegenys išmoksta atmesti fiksuotą informaciją, darant prielaidą, kad ji nėra svarbi, ir naudoja tokias taktikas kaip krašto aptikimas, kad pateiktų prasmingą informaciją apie objektą.