Otologas yra gydytojas, kurio specializacija yra ausų ir pusiausvyros problemų gydymas. Šios srities gydytojai dažniausiai yra chirurgai ir specialistai, o tai reiškia, kad jie gali ir diagnozuoti, ir ištaisyti daugumą problemų. Otologijos praktika visada skirta specifinėms ausų problemoms, ypač lėtinėms ausų ligoms, fiziniams sutrikimams ir neurologiniams defektams. Pacientai, kuriems reikia reguliariai tikrinti ausis ir tikrinti klausą, dažniausiai kreipiasi į bendresnius gydytojus.
Klausos sutrikimas yra viena iš labiausiai paplitusių ausų problemų, tačiau tai jokiu būdu nėra vienintelė ar net pati rimčiausia problema, susijusi su ausimis. Vidinės ausies funkcijos sutrikimas gali sukelti rimtų pusiausvyros problemų, o ausies kanalo apsigimimai gali pakenkti kaukolei ir smegenims. Neurologiniai sutrikimai taip pat unikaliai veikia ausį. Otologo darbas yra suprasti visus ausies anatomijos aspektus, taip pat kaip ausies kanalai jungiasi su nosies ir gerklės kanalais.
Daugumoje vietų otologas turi pradėti nuo otolaringologo. Otolaringologija yra medicinos specialybė, skirta ausims, nosiai ir gerklei, o gydytojai paprastai vienodai sutelkia dėmesį į visas tris sritis. Gydytojas, kuris domisi tik ausimi, dažniausiai turi toliau specializuotis.
Įstojimas į otologiją paprastai užima daug laiko. Be medicinos mokyklos, gydytojai paprastai turi praleisti metus studijuodami bendrąją chirurgiją, o po to trejus ar ketverius metus mokytis otolaringologijos. Tik tada jie gali praleisti papildomus vienerius ar trejus metus studijuodami otologijos ar neurootologijos studijas. Neurotologas yra tiesiog otologas, kurio moksliniai tyrimai ir patirtis daugiausia dėmesio skiria neurologiniams ausies sutrikimams, ypač kai jie turi įtakos jutiminiam suvokimui ir nervų perdavimui į smegenis. Otologijos ar neurotologijos gydytojai paprastai baigia savo mokymus, turėdami patirties, reikalingos net sunkiausioms ausų problemoms diagnozuoti ir išgydyti, todėl daug kam verta investuoti laiką.
Dauguma otologų dirba privačioje praktikoje ir pacientus priima pagal bendrosios praktikos ar otolaringologų siuntimus. Ausų bėdomis pacientai dažniausiai skundžiasi savo šeimos gydytojui. Bendrosios praktikos gydytojai dažnai gali nustatyti, ar yra problema, ar ne, tačiau paprastai jie nėra taip gerai pasirengę tiksliai diagnozuoti esamas problemas, kaip tas, kuris turi konkretesnį ausų mokymą. Čia ateina otologas.
Otologas gali dirbti ir ligoninėje, kaip dažnai būna su chirurgijos specialistais. Ligoninėse dirbantys otologai dažniausiai sulaukia reguliaresnio pacientų srauto, dažnai kreipiasi dėl kritinio siuntimo. Paprastai jie neturi galimybės užmegzti santykių su pacientais, kaip tai darytų privačios praktikos gydytojai; tačiau jų darbo krūvis dažnai būna daug reguliaresnis, o pacientų paieška ir išlaikymas retai kada būna problema.