Žalvaris yra amatininkas, dirbantis su žalvariu. Vienas iš pirmųjų atrastų lydinių, žalvaris buvo naudojamas nuo priešistorės; taigi, kailis yra vienas iš pirmųjų metalo apdirbėjų. Šimtmečius žalvaris buvo naudojamas kuriant architektūros ir pramonės reikmenis, taip pat prabangos daiktus, tokius kaip papuošalai ir muzikos instrumentai. Šiais laikais žalvaris vis dar plačiai naudojamas šiems daiktams, taip pat mašinų ir elektros dalims, tačiau pats terminas „liemenėlė“ nebenaudojamas.
Žalvaris yra lydinys, sukurtas sujungiant netauriuosius metalus varį ir cinką. Šis procesas buvo atrastas senovėje; kadangi metalas yra kalus ir turi žemą lydymosi temperatūrą, jį buvo lengva formuoti prieš išradus šiuolaikinius pramoninio metalo apdirbimo metodus. Bronza, panašus lydinys, sudarytas iš vario ir alavo, buvo naudojama ginklams ir šarvams kurti, nes ji buvo atsparesnė nei žalvaris. Žalvaris tapo pasirinktu dekoratyvinių daiktų metalu, o keptuvė buvo svarbus amatininkas ankstyvojoje visuomenėje.
Nuo romėnų laikų iki viduramžių kepuraitės kūrė viešuosius kūrinius, monetas ir valgio bei gėrimo indus. Tokiose Europos šalyse kaip Anglija žalvariniai paminklai puošė valstybininkų ir svarbių istorinių asmenybių kapus. Šios patvarios dekoracijos gyvavo šimtmečius, suteikdamos vėlesnėms kartoms vertingų įžvalgų apie senovės meną ir gyvenimą. Tapo mada iš šių žalvarinių skulptūrų „trinti“, kopijuojant jų formas ant popieriaus lakštų, kurie savaime tapo brangiais palikimais.
Renesanso epochoje žalvario gamybos proceso patobulinimai leido grotuvui kurti vaizduojamąjį meną, laikrodžius, mokslinę įrangą ir muzikos instrumentus. Žalvaris buvo labai vertinamas dėl savo aukso išvaizdos, o daugeliu atvejų jis buvo pigesnis ir praktiškesnis nei auksas. Žalvaris atsparus rūdijimui ir oksidacijai, todėl puikiai tiko ir laivų furnitūrai bei santechnikai. Po pramonės revoliucijos jis buvo pritaikytas gamyklose, kuriose dirbama su degiomis medžiagomis, nes nesukuria kibirkščių, kaip kai kurie kiti metalai.
Žalvaris išliko naudingas ir šiais laikais, tačiau šašlykinė tapo didesnės metalo apdirbėjų klasės dalimi, nebepripažįstama kaip unikali figūra. XXI amžiuje iš žalvario gaminama elektronika, mašinos, šaunamųjų ginklų šovinių apvalkalai ir net užtrauktukai. Tačiau tik tie žalvario darbininkai, turintys išskirtinį paveldo jausmą ar profesinį pasididžiavimą, vadina save žalvariais. Dauguma klasifikuoja save pagal kokį nors kitą profesiją, mažai nujausdami apie ilgą žalvario amatininkų istoriją.