Kačių kepenų pažeidimus sukelia daug panašių žmonių kepenų pažeidimo priežasčių. Tai apima perteklinį toksinų pasisavinimą su maistu, kurį kepenys yra atsakingos už organizmo valymą ir kurį katės dažnai gauna per savo mitybą. Kitos dažnos priežastys yra susijusios su natūraliu senėjimo procesu, kai pradeda veikti kepenys, ir su įvairiomis infekcijomis bei vėžiu. Tačiau viena dažniausių kačių kepenų pažeidimo priežasčių yra idiopatinė kepenų lipidozė. Tai sudėtingas terminas, kuris tiesiog verčiamas kaip riebalinio audinio perteklius kepenyse, nes idiopatinis reiškia nežinomą priežastį, kepenys reiškia kepenis, o lipidozė reiškia riebalų apykaitos sutrikimą.
Kai kas nors kačių kepenų ligą vadina suriebėjusia kepenų liga, tai iš tikrųjų yra tik bendras terminas, apibūdinantis faktą, kad katė nustojo valgyti ir dėl to riebalinis audinys organizme suskaidomas kepenyse, kad gautų energijos. Dėl to kepenys blogėja ir toliau, bet greičiausiai tai tik antrinis simptomas dėl pagrindinės priežasties, paskatinusios katę nustoti valgyti, pavyzdžiui, kačių diabeto, šlapimo takų ar kvėpavimo takų infekcijų. Kai įvyksta kačių kepenų pažeidimas, iki 50 % atvejų jis negali būti diagnozuojamas dėl to, kad ilgą laiką prie jo prisidėjo kokia nors ankstesnė pagrindinė priežastis. Antsvorio turinčios ir vyresnio amžiaus katės yra linkusios sirgti ir kačių diabetu, ir riebiomis kepenų ligomis.
Jei kepenų tyrimai patvirtina, kad katė serga kačių kepenų liga, gydymas apima apetitą skatinančius vaistus, specialias dietas arba galbūt maitinimo vamzdelio įkišimą. Katės, kurios iki šiol vis dar valgė ir išgyvena pirmąsias keturias gydymo dienas, labai tikėtina, kad pasveiks per du ar tris mėnesius. Tačiau šėrimo vamzdelis turi likti nuo šešių iki aštuonių savaičių, o katė turi išlikti hidratuota, kad prognozė būtų gera. Kai katėms taikomas agresyvus suriebėjusių kepenų maitinimas, jų tikimybė pasveikti siekia iki 90%, nes kačių kepenys apskritai nėra labai veiksmingos skaidant riebalus ir šią būklę galima lengvai išgydyti. Tačiau jei katė visiškai nustojo valgyti arba jai netaikomas agresyvus gydymas, jos pasveikimo tikimybė sumažėja iki 10–15%.
Taip pat yra keletas kitų įprastų kačių kepenų pažeidimo priežasčių, įskaitant infekciją, vadinamą cholangiohepatitu, kai bakterijos plonojoje žarnoje plinta į tulžies pūslę ir kepenis. Kačių, sergančių cholangiohepatitu, kepenų ligos požymiai gali būti gana platūs ir gali atrodyti nedideli, pavyzdžiui, sumažėjęs apetitas ir depresija. Jie taip pat gali apimti laikotarpius, kai katė smarkiai suserga ir vemia bei viduriuoja. Gydymas nuo infekcijų taip pat gali būti maitinimo vamzdelis, antibiotikai, kuriuos reikia vartoti nuo trijų iki šešių mėnesių, ir vitaminų papildai, tokie kaip vitaminas E ir pieno usnis, padedantys katės kepenims laikui bėgant išgyti. Ekstremaliais atvejais skiriami galingi ir rizikingi imunosupresiniai vaistai, tokie kaip prednizonas, siekiant kontroliuoti natūralų imuninį atsaką į susijusias ligas, tokias kaip žarnyno liga, o kiti gydymo būdai pagerina bendrą katės būklę.
Kita pagrindinė kačių kepenų pažeidimo priežastis yra dėl to, kad kepenys nesugeba apdoroti toksinų, gaunamų iš maisto priedų, iš vaistų ar buitinių chemikalų, toksiškų augalų ar kitų medžiagų, kurias katė nurijo. Šios sąlygos gali būti gydomos apsinuodijimų kontrolės centro praktika, kurią naudoja veterinaras. Jie gali būti mirtini, jei nepagausite anksti, nes jie yra ūminio kačių kepenų nepakankamumo požymis, palyginti su ilgalaikėmis lėtinėmis ligomis, kurias sukelia infekcijos arba suriebėjusios kepenys, kurios yra laipsniškesnės.
Gyvūnų, tokių kaip katės, šunys ir kiti žinduoliai, kepenų pažeidimai dažnai būna lygiagrečiai su žmonių kepenų ligomis. Kepenų vėžys paprastai yra nedažnas katėms, tačiau vėžys kitose jų kūno dalyse dažnai išplinta į kepenis, ypač senstant ir apskritai pablogėjus sveikatai. Unikali kačių fiziologijos problema, kuri nėra būdinga kitiems žinduoliams, yra portosisteminio šunto atsiradimas. Tai gali sukelti kačių kepenų pažeidimą, nes tai yra problema, kai kraujas teka pro kepenis, o ne jos apdoroja, todėl kepenys nesugeba detoksikuoti kraujo. Tokie šuntai gali atsirasti nuo gimimo arba gali išsivystyti laikui bėgant, tačiau dažniausiai atsiranda pirmaisiais katės gyvenimo metais.