Šalies ekonomikos būklė ir bendras politinis klimatas skatina keisti minimalaus darbo užmokesčio įstatymus. Daugumoje išsivysčiusių šalių galioja minimalaus darbo užmokesčio įstatymai, kurie mažiausiai uždirbantiems darbuotojams garantuoja tam tikrą valandinį tarifą. Tipiški minimalaus darbo užmokesčio įstatymų tikslai – nustatyti bazinį gyventojų pragyvenimo lygį ir panaikinti skurdą. Taigi, kai ekonomikos statistika rodo, kad pragyvenimo lygis krenta arba skurdas didėja, minimalaus darbo užmokesčio koregavimas laikomas tinkama strategija šioms neigiamoms ekonomikos tendencijoms sustabdyti.
Kiekvienoje šalyje yra aistrų šalininkų už ir prieš minimalaus atlyginimo įstatymus. Minimalus atlyginimas yra standartinė karšto mygtuko tema. Verslo šalininkai teigia, kad bazinis darbo užmokestis slopina mažas įmones ir neleidžia samdyti, o darbo šalininkai reikalauja, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę užsidirbti pragyvenimui reikalingą atlyginimą. Siūlomi minimalaus darbo užmokesčio įstatymų pakeitimai dažniausiai yra politinis klausimas, išskiriantis įvairių politinių partijų požiūrį į skurdą ir darbuotojų teises, tačiau retai dėl skirtingų politinių pozicijų keičiami įstatymai.
Minimalaus darbo užmokesčio įstatymų pakeitimai įvyksta retai ir dažniausiai laikomi atsaku į infliaciją ir prastėjantį gyvenimo lygį. Dėl infliacijos žmonėms brangiau įsigyti įprastų plataus vartojimo prekių. Jei šalyje kyla infliacijos laikotarpis, tai gali paskatinti pakeisti minimalų atlyginimą, kad mažiausiai uždirbantys darbuotojai galėtų ir toliau pirkti tą patį prekių ir paslaugų kiekį, galiausiai išlaikydami bendro gyvenimo lygio pusiausvyrą.
Vyriausybės atidžiai stebi žemesnės klasės statusą kaip ekonomikos stiprumo rodiklį. Pavyzdžiui, vyriausybės nustato skurdo ribą, kuri nurodo, kiek tam tikro dydžio šeima gali uždirbti ir vis tiek gali būti priskiriama prie skurde gyvenančių asmenų. Jei ta skurdo ribos riba dėl kokios nors priežasties pakyla ir daugiau šalies gyventojų atsiduria po ribos, tai rodo, kad pragyvenimo lygis mažėja. Minimalaus darbo užmokesčio įstatymų pakeitimai gali būti laikomi potencialia priemone.
Nacionaliniu ir vietos lygiu galioja minimalaus darbo užmokesčio įstatymai. Pavyzdžiui, JAV federalinė vyriausybė nustato nacionalinį minimalų darbo užmokestį, tačiau kiekviena valstija gali nustatyti savo minimalų atlyginimą bet kuriuo metu, viršijantį federalinį bazinį lygį. Todėl veiksniai, galintys paskatinti nacionalinius minimalaus darbo užmokesčio įstatymų pakeitimus, paprastai skiriasi nuo vietinių veiksnių. Vietiniai pokyčiai gali būti susieti su tam tikros srities noru būti suvoktam kaip verslui ar darbuotojui. Imigrantų ar mažumų gyventojų, turinčių daugiau mažai uždirbančių darbuotojų, politinė įtaka arba vietos sąjungų ar kitų darbo jėgos gynėjų stiprumas taip pat gali būti veiksniai.