Kas yra Finansinių paslaugų modernizavimo įstatymas?

Finansinių paslaugų modernizavimo aktas, dar vadinamas Gramm-Leach-Bliley įstatymu, buvo 106-ojo JAV Kongreso priimtas aktas, kuris buvo pasirašytas 12 m. lapkričio 1999 d. Finansinių paslaugų modernizavimo aktu buvo panaikinta dalis 1933 m. Glass-Steagall akto. uždraudė bankams siūlyti investicines, komercinės bankininkystės ir draudimo paslaugas.

Finansinių paslaugų modernizavimo įstatymas atvėrė konkurenciją tarp bankų, vertybinių popierių bendrovių ir draudimo bendrovių, leisdamas komerciniams ir investiciniams bankams konsoliduotis. Šie susijungimai sukūrė finansinių paslaugų pramonę. Bankų pramonei pavyko susilpninti Glass-Steagall įstatymą, kurį jie siekė panaikinti nuo devintojo dešimtmečio, todėl kai kurie finansinių paslaugų deriniai atsirado dar prieš įstatymą.

Įstatymo priėmimo metu bankų pramonė, brokeriai ir draudimo bendrovės apskritai jį palaikė. Jų argumentas buvo toks, kad leidimas vartotojams vykdyti visą savo bankinę, investicinę ir kitą finansinę veiklą toje pačioje vietoje buvo „visiems naudinga“ situacija vartotojui ir finansų įstaigoms. Įstatymas būtų naudingas vartotojams, nes jie galėtų rinktis iš patogesnių ir platesnių paslaugų. Tai būtų naudinga finansų institucijoms, nes tai izoliuotų jas nuo būdų, kaip žmonės linkę perkelti savo pinigus į priekį ir atgal tarp taupymo ir investicijų, atsižvelgiant į tai, kaip sekasi ekonomikai.

Finansinių paslaugų modernizavimo įstatyme buvo išsaugoti tam tikri finansinių paslaugų įmonių susijungimų ir įsigijimų apribojimai. Įstaiga turi turėti patenkinamą reitingą pagal Bendrijos reinvestavimo įstatymą, kuris stebi sąžiningą skolinimo praktiką. Taip pat finansų įmonės negali turėti nefinansinių įmonių ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, nefinansinės įmonės, tokios kaip „Wal-Mart“, negali valdyti bankų.

Kai kurie ekonomistai ir ekspertai, įskaitant prezidentą B. Obama, finansinių paslaugų modernizavimo įstatymą įpareigojo tiesiogiai sukelti 2007 m. antrinės rizikos hipotekos krizę. Jis buvo kritikuojamas kaip „įmonių gerovė“ finansų institucijoms. Įstatymo gynėjai teigia, kad be jo būtų buvę sunkiau įvykdyti kai kuriuos susijungimus ir pardavimus, surengtus reaguojant į dabartinę finansų krizę.