Kaip sudėtinis žodis, kai antroji žodžio pusė yra taupumas, daugelis žmonių painioja termino „išlaidojimas“ reikšmę. Daugelis žmonių mano, kad tai reiškia taupų žmogų arba tą, kuris pernelyg atsargiai elgiasi su pinigais. Tiesą sakant, yra priešingai, o išlaidaujantis žmogus yra lengvabūdiškas pinigų atžvilgiu. Šis terminas vartojamas apibūdinti daugybę išlaidų pertekliaus, nuo impulsyvaus pirkėjo, kuris gyvena šiek tiek už savo lėšų, iki žmogaus, kuris tiesiog negali kontroliuoti savo išlaidų.
Išlaidaujantis žmogus paprastai vertinamas kaip nerūpestingas ir švaistomas, kai kalbama apie pinigus, jis niekada nesijaudina dėl rytojaus, kaip bus apmokėtos sąskaitos ar kiek susikaupia palūkanų už nereikalingus pirkinius. Apsipirkimas ir gausus išlaidavimas yra priverstinis išlaidaujantis žmogus. Toks asmuo gali patirti nepadorias pinigų sumas, tačiau neturėdamas nieko arba labai mažai.
Kai kuriais atvejais išlaidaujantis žmogus yra egocentriškas ir niekada negali nusipirkti tiek, kad patiktų sau. Yra nuolatinis ilgesys, poreikis, kuris nepatenkinamas, ir tokio tipo žmonės bando patenkinti šį poreikį materialiniais turtais ir ypatingais pasitenkinimais. Kitais atvejais išlaidautojas išmeta pinigus nerimtiems pirkiniams, kelionėms, maitinimui ir kitoms prekėms, kad padarytų įspūdį kitiems ar „nusipirktų“ draugus. Tokio tipo žmonės dažnai būna išnaudojami.
Pomėgis išlaidauti ne pagal galimybes ir susikrauti didžiules skolas nėra neįprastas dalykas – tai liudija vis dažnėjantys bankrotai ir bankroto įstatymų pakeitimai. Taip pat yra teisinių dokumentų ir sąlygų, skirtų neleisti taupančiam asmeniui iššvaistyti palikimo ar patikėjimo turto arba neprarasti didžiosios patikėjimo dalies kreditoriams. Išlaidaujantis trestas reikalauja, kad patikėtinis patvirtintų pirkimus ir kitas išlaidas. Išlaidų taupymo sąlyga gali apsaugoti patikos gavėją nuo kreditorių ir leisti pinigus naudoti tik nurodyto naudos gavėjo asmeninei naudai.