Finansinės apskaitos teorija yra gana plati sąvoka. Patys apskaitos teorijos pagrindai datuojami 1494 m. ir buvo sukurti Italijoje. Finansinė apskaita laikui bėgant keitėsi, kad prisitaikytų prie skirtingų pelno ir nuostolių šaltinių, tačiau jos esmė išlieka ta pati. Tai individualaus ar verslo biudžeto sudarymo metodika. Tai suteikia galimybę nustatyti atskirų produktų ir paslaugų vertę, taip pat viso verslo ar asmens finansinę vertę.
Finansinės apskaitos teorijos pagrindai datuojami 1494 m. Šios pirmosios sąvokos buvo paskelbtos Italijoje Luca Pacioli taikomosios matematikos knygoje Summa de Arithmetica, Geometria, Proportion et Proporttionalita. Laikui bėgant, teorijos buvo sukurtos, kad galėtų prisitaikyti prie didėjančio didesnių įmonių ir korporacijų sudėtingumo. Teorijose nagrinėjami nauji turto ir įsipareigojimų tipai, atsiradę nuo 1494 m., tačiau apskaitos esmė išliko ta pati.
Finansinės apskaitos teorija teigia, kad apskaita reikalinga tam, kad įmonės suprastų savo pelną ar nuostolius. Apskaita apima viso verslo ar asmens turto ir įsipareigojimų finansinės vertės registravimą. Taip pat svarbu sekti visas finansines operacijas, kad suprastumėte kintančią vertę laikui bėgant. Ši informacija naudojama kuriant ir prižiūrint biudžetą, kuris yra būtinas finansiniam planavimui ir augimui.
Finansinės apskaitos teorija yra labai svarbi verslo augimui, nes tai yra geriausia metodika, leidžianti nuspręsti, kiek verslas turėtų mokėti už savo paslaugas. Be tinkamo apskaitos teorijos supratimo, įmonėms gresia per maži arba per dideli mokesčiai, ir abu atvejai yra blogi verslui. Produkto ar paslaugos kaina turėtų būti pagrįsta medžiagų ir darbo sąnaudomis, kurios gali apimti bet kokį specialų reikalingą mokymą. Jei įmonė apmokestina mažiau, nei išleido gaminiui ar paslaugai įsigyti, ji praranda pinigus su kiekvienu pardavimu. Arba, jei įmonė apmokestina daug didesnę sumą nei produkto ar paslaugos įsigijimo kaina, klientai greičiausiai eis į kitą įmonę, kurios pelno marža yra mažesnė, ir parduos tą patį pigiau.
Viena iš dažniausiai verslui naudojamų finansinės apskaitos teorijų vadinama normatyvine teorija. Tai labai griežta teorija ir nenagrinėja faktinių išlaidų. Paprasčiausia forma ši teorija yra biudžetas, fiksuojantis visas pajamas ir numatantis, kur atsiras sąskaitų ir kitų išlaidų nuostoliai. Normatyvinės teorijos sėkmė priklauso nuo to, kaip gerai teorija įgyvendinama veiksmais. Šis apskaitos būdas tik suteikia verslui ar asmeniui galimo pelno ar nuostolių; tikrieji rezultatai priklauso nuo to, kiek tikslios buvo numatytos išlaidos.