Suvereni įsipareigojimų nevykdymas yra nacionalinės vyriausybės arba nacionalinės valstybės įsipareigojimų nevykdymas. Tai gana reta, o atsiradusi gali sukelti sudėtingų teisinių ir finansinių problemų. Kadangi bankroto teisė neveikia tarptautiniu lygmeniu, gali būti sunku ieškoti teisinių nuobaudų už valstybės įsipareigojimų nevykdymą, o būsimos kredito rizikos vertinimas, kai šalis nevykdo įsipareigojimų, yra šiek tiek sudėtingesnė nei įvertinti komercinių ir vartotojų skolų riziką.
Tautos paprastai visais įmanomais būdais stengiasi išvengti skolų nevykdymo. Valstybių įsipareigojimų nevykdymas dažniausiai įvyksta dėl to, kad šalis prisiėmė didelę skolų naštą ir išgyvena finansų krizę, pavyzdžiui, radikalų valiutos devalvaciją, dėl kurios neįmanoma grąžinti skolos. Šalys, susiduriančios su įsipareigojimų nevykdymu, gali bandyti iš naujo derėtis dėl paskolos, siekdamos pakoreguoti palūkanų normą arba atleisti dalį pagrindinės sumos. Kartais kitos šalys gali įsikišti ir suteikti naujų paskolų geresnėmis sąlygomis, kad grąžintų skolą, arba pasiūlyti atleidimą ir dotacijas, kad padėtų valstybėms, kurios neįvykdo įsipareigojimų.
Kreditoriai, susiję su valstybės įsipareigojimų nevykdymu, gali būti kitos vyriausybės, tarptautinės finansų institucijos, pvz., Pasaulio bankas, ir investuotojai, įsigiję vyriausybės išleistas obligacijas. Vyriausybės obligacijos plačiai vertinamos kaip labai patikima investicija, nes valstybės įsipareigojimų nevykdymas yra labai retas, o investuotojų pasipiktinimas įsipareigojimų nevykdymo metu gali būti didelis, nes žmonės pyksta dėl investicijų, jų manymu, saugių praradimo.
Kai atrodo, kad tautai gresia įsipareigojimų nevykdymas, įprasta, kad tauta kreipiasi į kaimynus ir kolegas politinių organizacijų narius prašydama padėti valdyti skolą. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos narės gali paraginti Europos Sąjungą gelbėti, remdamosi tuo, kad jų įsipareigojimų nevykdymas gali turėti įtakos visoje ekonomikoje ir pakenkti kitoms ES valstybėms narėms. Tokiose situacijose gelbėjimo programoje dalyvaujančių šalių nustatytos sąlygos gali skirtis.
Suverenios defoltą patiriančios šalies piliečiams sunkumai dažnai padaugėja. Tautos gali radikaliai sumažinti socialinių paslaugų programas, bandydamos subalansuoti savo biudžetus, o žmonės, sumokėję greitai devalvuota valiuta, negalės išvykti iš šalies ar gauti paslaugų, nes jų santaupos neturi vertės. Prekybos santykiai paprastai nutrūksta ir gali kilti grėsmė maisto tiekimo saugumui. Žmonėms taip pat gali būti sunku gauti plataus vartojimo prekes kartu su būtiniausiomis prekėmis, pvz., vaistais, nes kitos šalių įmonės gali nenorėti bendradarbiauti su savo gimtosios šalies įmonėmis.