Augimo apskaita – tai metodika, kurią pirmasis pristatė amerikiečių ekonomistas Robertas Solowas. Šią metodiką dažniausiai naudoja ekonomistai, norėdami įvertinti įvairių veiksnių vaidmenį ekonomikos augime. Jis taip pat gali būti naudojamas analizuojant būsimus ilgalaikius augimo modelius, pagrįstus įvairiais pasaulinės ekonominės aplinkos pokyčiais. Taigi ji tapo svarbia ekonominės analizės priemone ir padėjo nustatyti, kokios gamybos strategijos padeda didinti ekonomikos augimą.
Augimo apskaita iš esmės suskirsto visą ekonomikos produkciją į tris kintamuosius – kapitalo, darbo ir bendro našumo pokyčius. Du iš šių komponentų – kapitalas ir darbas – tiesiogiai valdo stebimus ekonomikos augimo ar nuosmukio veiksnius pagal augimo apskaitos modelio taisykles. Kita vertus, bendras faktoriaus produktyvumas nėra tiesiogiai stebimas. Taigi, siekiant atsižvelgti į bendrą faktoriaus produktyvumą, turi būti naudojami kiti metodai, kurie bus paaiškinti vėliau.
Matematika, susijusi su augimo apskaita, yra pagrįsta augimo proporcijomis. Jei žinomi proporcingi kapitalo, darbo ir bendros ekonominės produkcijos augimo tempai, tai augimo apskaitos lygtis gali apskaičiuoti bendro faktorinio produktyvumo augimo tempą. Tai nepaprastai svarbi augimo apskaitos funkcija, nes bendras faktorinis produktyvumas yra nepastebimas ir jį reikia apskaičiuoti matematiškai.
Bet kurios bendrojo vidaus produkto (BVP) dalys, atsirandančios dėl nepastebimo bendrojo faktoriaus produktyvumo aspekto, vadinamos Solow likučiais. Šie likučiai gali būti siejami su technologine pažanga, dėl kurios didėja produktyvumas. Augimo apskaitos technologija neapsiriboja mašinomis, bet taip pat apima darbo organizavimą, vyriausybės reguliavimą ir raštingumo lygius. Taigi technologinė pažanga yra labai laisvai apibrėžta, o tai leidžia įtraukti daugybę veiksnių, į kuriuos ekonomistai paprastai neatsižvelgtų. Be to, tobulėjant technologijoms, gamintojai ir gamintojai gali gauti daugiau produkcijos naudodami tą patį sąnaudų kiekį, o tai lemia daug aukštesnį našumo lygį.
Augimo apskaita yra metodas, kuris buvo taikomas beveik visose pasaulio ekonomikose. Taikydami šį metodą galime pastebėti, kaip vyriausybės gali skatinti augimą per vidaus politikos pokyčius. Dažniausias pastebėjimas yra tai, kad ne visą ekonomikos augimą galima paaiškinti kapitalo, gyventojų skaičiaus, darbo jėgos pokyčiais ir kitais tiesiogiai stebimais veiksniais. Taigi, laisvai apibrėžta technologinė pažanga iš tikrųjų padidina produktyvumo lygį. Šis padidėjimas galiausiai lemia ekonomikos augimą nacionaliniu lygiu.