Aktuarinė analizė yra procesas, kurį aktuaras naudoja siekdamas įvertinti investicijos rizikos tikimybę ir būdus, kaip sumažinti šios rizikos finansinį poveikį. Aktuarai yra baigę tarpdalykinį matematikos, finansų ir ekonomikos mokymą bei išlaikę griežtą egzaminų procesą. Jie analizuoja istorinius duomenis, ieško tendencijų, naudojamų prognozuoti būsimus nuostolius dėl rizikos. Analizė paprastai naudojama draudimo įmokoms įkainoti ir nuostoliams padengti reikalingų rezervų dydžiui nustatyti. Aktuarai daugiausia dirba gyvybės draudimo bendrovėse, turto ir priežastinio draudimo bendrovėse bei privačiose pensijų planus kuriančiose bendrovėse.
Daugelyje šalių, pavyzdžiui, JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje, aktuarai turi bent matematikos, statistikos, finansų ar ekonomikos bakalauro laipsnį. Jie ateina į darbo rinką kaip aktuarų padėjėjai ir įgyja patirties per tiek metų išlaikydami griežtą maždaug 10 egzaminų rinkinį, pirmiausia įgydami asocijuotų darbuotojų, o paskutinių – kaip stipendininkų kvalifikaciją. Kitose šalyse aktuariniai mokslai dėstomi pagal magistrantūros programą, o baigę būsimieji aktuarai prisijungia prie galingų institutų. Didelis dėmesys skiriamas nuolatiniam profesiniam tobulėjimui, kad būtų nuolat informuojama apie naujus aktuarinių metodų ir finansų pokyčius.
Panašiai kaip techninė analizė, kurioje ieškoma tendencijų finansų rinkose, aktuarinė analizė ieško rinkos tendencijų, susijusių su rizika. Tendencija gali būti naujojo žinučių rašymo vairuojant įstatymo poveikis pranešimams apie autoįvykius arba sveikatos priežiūros paslaugų kainų padidėjimas kuriant labai veiksmingą, bet itin brangų vaistą nuo vėžio. Aktuarai analizuoja šias tendencijas kartu su užregistruotais nuostoliais, kad galėtų modeliuoti būsimus nuostolius.
Taikant tradicinius deterministinius arba kitus metodus, aktuarinis modelis naudojamas aktuarinei normai arba numatomam būsimam nuostoliui, atsirandančiam dėl konkrečios rizikos, nustatyti. Šis kursas naudojamas nustatant įmonės rezervus, kurie padengia būsimas žalas, taip pat žalas, kurios buvo patirtos, bet apie kurias nebuvo pranešta. Ši informacija taip pat naudojama kaip gairės draudėjams nustatant kainų politiką, ypač naujose arba labai konkurencingose rinkose. Aktuariniai rezervų ir įmokų koregavimai užtikrina, kad draudimo įmonė turėtų pakankamai kapitalo, kad išliktų moki.
Draudimo bendrovės yra pagrindinis aktuarinės analizės etapas, paprastai naudojamas mirtingumui, sergamumui, automobilių avarijoms ir gaisrams tirti. Jų vaidmuo finansų institucijose išaugo, nes rinkos tapo nepastovesnės ir patiria didesnę riziką. Be to, vyriausybės politikos formuotojai ir didelės korporacijos yra suinteresuotos aktuarine analize, kad sudarytų pensijų planus ir sumažintų sveikatos priežiūros išlaidas. Didėjant stichinių nelaimių išlaidoms ir dažnumui, reikia perdraudimo aktuarų patirties, kad būtų galima geriau suprasti katastrofų riziką.
Aktuarinė analizė nėra tobulas mokslas, nes ji priklauso nuo aktuaro įgūdžių ir patirties. Tiesą sakant, neteisingos prielaidos, vadinamos aktuarine rizika, ypač nepakankamai įvertinus nuostolių dažnumą ar sunkumą, gali pakenkti įmonės pajamoms. Nepaisant šių klaidų, aktuarinės analizės pateikta informacija yra neįkainojama draudimo valdymo komandai.