Gliukagono receptorius yra su G baltymu susijęs receptorius, daugiausia randamas kepenyse. Šie receptoriai jungiasi prie hormono gliukagono, kurį gamina kasa, ir sukelia glikogeno – cukraus saugojimo formos – skilimą. Kartu hormonai gliukagonas ir insulinas kontroliuoja gliukozės kiekį kraujyje. Kai gliukozės kiekis kraujyje sumažėja, gliukagonas išsiskiria ir prisijungia prie gliukagono receptoriaus, kad padidintų gliukozės kiekį. Nustatyta, kad gliukagono receptoriai yra svarbūs kepenų ląstelių, vadinamų hepatocitais, sveikatai.
Kasa gamina du hormonus – insuliną ir gliukagoną. Po valgio, kai gliukozės kiekis kraujyje yra per didelis, kasos salelių beta ląstelės išskiria insuliną, kuris leidžia viso kūno ląstelėms paimti gliukozę, kad ją būtų galima naudoti energijos gamybai. Tada sumažėja gliukozės kiekis kraujyje. Dalis šios gliukozės patenka į kepenų ląsteles, kur paverčiama glikogenu – polisacharidu, kuris kaupia gliukozę.
Kai tarp valgymų sumažėja gliukozės kiekis kraujyje, kasos salelių alfa ląstelės išskiria hormoną gliukagoną. Dauguma gliukagono receptorių yra kepenyse, todėl jiems prisijungus prie gliukagono, kepenų ląstelėse sukauptas glikogenas suskaidomas į gliukozę ir patenka į kraują. Tada cukraus kiekis kraujyje pakyla iki normalaus.
Gliukagono receptorius priklauso su G baltymu susietų receptorių šeimai. Nustatyta, kad GCGR genas koduoja gliukagono receptoriaus baltymą, o šio geno naudojimas moksliniams tyrimams padėjo jį tirti. Kai gliukagonas prisijungia prie gliukagono receptoriaus, jis sukelia G baltymų sujungimą ir pradeda kaskadinį efektą, gamindamas ciklinį adenino monofosfatą (cAMP), ir tai sukelia kalcio išsiskyrimą ląstelėje. Be kepenų, gliukagono receptorių buvo rasta inkstuose, plonojoje žarnoje, smegenyse, riebaliniame audinyje ir beta kasos ląstelėse. Beta ląstelėse gliukagono receptoriai greičiausiai slopina šių ląstelių insulino gamybą.
Gliukagonas daugiausia veikia gliukozės kiekį organizme, tačiau jis taip pat gali būti susijęs su metabolizmu nevalgius, kurio metu organizme trūksta gliukozės ir daugiausiai naudojami riebalai energijai gaminti. Gliukagono receptorių buvimas hepatocituose yra atsakingas už tinkamą šių ląstelių metabolizmą. Tai paaiškintų, kodėl tinkamai veikiantys gliukagono receptoriai gali būti svarbūs hepatocitų ir kepenų sveikatai. Gliukagono receptorių mutacijos gali būti susijusios su II tipo diabetu. Tikėtina, kad šis receptorius bus toliau tiriamas, nes jis organizme veikia daugiau nei tiesiog padidina gliukozės kiekį kraujyje.