Pelkės – tai unikali aplinka, kurioje dirva visus arba didžiąją metų dalį yra prisotinta vandens. Dažnai juose yra stovinčio vandens telkiniai didžiąją metų dalį ir visuose yra daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, prisitaikiusių prie savo unikalių sąlygų. Pelkės yra nepaprastai vertingas gamtos išteklius: jos ne tik siūlo buveines augalams ir gyvūnams, bet ir padeda apsaugoti kaimynines žemes bei mažina dirvožemio eroziją. Dėl šios priežasties daugelis pasaulio šalių pradėjo gamtosaugos programas, kad šios aplinkos išliktų ateities kartoms.
Yra keletas šlapžemių tipų, priklausomai nuo jų buvimo vietos ir jose esančio vandens cheminės sudėties. Daugeliu atvejų jos sudaro tarpinį plotą tarp didelio vandens telkinio, pavyzdžiui, vandenyno ar ežero, ir sausumos, nors kai kurios vidaus šlapžemės susidaro nuo vandens telkinių izoliuotose teritorijose. Jie linkę formuotis žemose vietose, kuriose lengvai kaupiasi vanduo, o jei jiems leidžiama klestėti be trikdžių, jie daro daug teigiamo poveikio natūraliai aplinkai.
Kai prašoma vizualizuoti pelkes, dauguma žmonių galvoja apie pelkes. Pelkės pasižymi žemai augančiais augalais ir nendrėmis bei atvirumo jausmu: pakrančių pelkės yra sūrios dėl jas užliejančio sūraus vandens. Kiti tipai yra pelkės, kuriose yra labai rūgštus cheminis balansas, ir pelkės, kurios yra labai šarminės. Pelkės palaiko medžius ir kitus didelius augalus, kurių matomumas dažnai yra ribotas, todėl dėl dirvožemio prisotinimo ir stovinčio vandens telkinių priskiriamos pelkėms.
Viena iš svarbiausių pelkės funkcijų – veikti kaip buferinė zona tarp vandens telkinio ir sausumos. Jie apsaugo žemę nuo potvynių ir audros padarytos žalos, sugerdami jos naštą. Be to, ši sritis padeda išvengti dirvožemio erozijos, nes jose gyvenantys augalai ir medžiai suformuoja tankius šaknų tinklus, kurie sulaiko dirvą, neleidžia jai nusiplauti. Daugelis iš tikrųjų sukuria turtingo, maistingo dirvožemio sankaupas, kuriose gali klestėti augalai, gyvūnai ir paukščiai.
Šlapžemės yra daugybė gyvūnų, įskaitant laumžirgius, vėžius, šamus, skulptorius, gyvates, vėžlius, žąsis, garnius, varles, flamingus ir daugelį kitų. Dauguma šių gyvūnų prisitaikė gyventi šioje aplinkoje. Pavyzdžiui, ilgakojai paukščiai naudoja savo ilgas kojas, kad liemenį nepatektų į vandenį, o turi ilgus kaklus ir snapus, kad galėtų į vandenį patekti maisto, pavyzdžiui, vandens augalų ir vabzdžių. Buveinių praradimas šlapžemių gyvūnams gali būti pražūtingas, nes jie idealiai tinka gyventi tokiomis sąlygomis, o daugelis jų susidurtų su pavojingais plėšrūnais ir nepalankiomis gyvenimo sąlygomis už pelkių ribų. Be to, pelkėse auga daugybė augalų, kurie ne visi buvo suskirstyti į kategorijas ir ištirti.