Viržių medus – saldus sirupas, gaunamas sumaišius viržių žiedų nektarą su bičių seilėse esančiais fermentais, taip pat avilio laikymui ir drėgmės ištraukimui. Maistas gaunamas iš daugiamečių viržių krūmų, auginamų specifinėse buveinėse Škotijoje, Britanijoje ir Šiaurės Europoje. Jo fizinės tekstūros ir spalvos savybės skiriasi priklausomai nuo grynumo, o dėl aštraus skonio jis labai vertinamas vienas arba kai kuriuose skanėstuose ir patiekaluose.
Kaip ir visas medus, ši veislė susidaro, kai bitės maitinasi ir sumaišo gėlių nektarą su fermentais savo seilėse. Medžiaga saugoma avilio sienelėse, kur bitės ją šildo ir mažina jos drėgmę, plakdamos sparnais. Viržių medaus drėgmės kiekis yra didesnis nei kitų rūšių medaus, nes jo konsistencija primena želė, todėl išgauti reikia aukštesnės temperatūros, o tai gali pabloginti jo kokybę. 2011 m. Škotija, Velsas ir Šiaurės Anglija yra didžiausi viržių medaus gamintojai, o toliau – kelios vietos Šiaurės Europoje.
Paprastieji viržiai, taip pat žinomi kaip molva arba Calluna vulgaris, yra daugiametis krūmas, užaugantis nuo 8 iki 20 pėdų (apie 2.44–6.1 metro) aukščio. Jo bendras pavadinimas kilęs iš jo viržių ir pelkių buveinių, daugiausia Škotijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Šios zonos yra už uždarų dirbamų žemių ribų ir tęsiasi į kalvų ar kalnų šlaitus iki medžių linijų. Viržių krūmas ten energingai auga, išaugindamas įvairiausių atspalvių varpelio formos gėles nuo baltos iki raudonos ir daugybe purpurinių, dažniausiai pasitaikančių žiedų spalvų.
Viržių medus turi keletą fizinių savybių. Kol išmaišoma, jis nusėda į tirštą želė, kai susimaišo į sirupą. Gryniausia rūšis paprastai turi oro burbuliukų ir ryškios, permatomos spalvos, bet niekada nėra skaidri. Jo želatinos konsistencija apsunkina drėgmės ištraukimą, todėl kartais parduodama šukose. Viržių medus kristalizuojasi labai lėtai, o kai kuriais atvejais visai nesukietėja.
Kitos unikalios viržių medaus savybės yra jo spalva, kvapas ir skonis. Šis saldus sirupas būna įvairių spalvų – nuo rausvai oranžinės iki tamsiai gintaro spalvos. Jo kvapas primena gėlę, iš kurios jis kilęs, ir turi šiltų, medienos natų. Bene stipriausio skonio medus – aštraus, dūminio skonio ir lengvo saldumo. Viržių medus žinomas dėl ilgai išliekančio kartoko poskonio.
Dėl intensyvaus skonio šis medus dažnai naudojamas įvairiuose maisto produktuose. Unikalus šio sirupo skonis dažnai derinamas su gurmaniškais ledais, graikišku jogurtu ir stipria juoda kava. Jis taip pat gali būti patiekiamas su kumpiu, vištiena ar ėriena. Škotijos patiekalai, tokie kaip atholl brose ir cream crowdie, taip pat gali būti skanūs.