„Churro“ yra Ispanijos atsakymas į spurgą – traškų, troškintą saldų užkandį, primenantį churro avies ragus. Jie populiarūs ne tik Ispanijoje, kur dažnai patiekiami pusryčių metu, bet ir Meksikoje bei keliose kitose Lotynų Amerikos šalyse. Šiaurės amerikiečiams nėra svetimi churros, kuriuos dažnai galima rasti atrakcionų parkuose ir apygardų mugėse.
Churros paprastai gaminami iš tešlos, kuri pilama į itin karštą aliejų. Jie tikrai nėra neriebus užkandis dėl kepimo proceso. Kai churro iškepa, jis tradiciškai apvoliojamas karštame cinamono cukruje. Idealus churro įkandimas turi ryškų traškumą, tačiau viduje turėtų būti šiek tiek švelnumo.
Ispanijoje dažnai galima rasti churro stendų, kuriuose šie puikūs užkandžiai ruošiami pagal kliento pageidavimą. Kai kurios mažos parduotuvės vadinamos churrerias. Arba churreria gali būti nešiojamieji sunkvežimiai ar vagonai, naudojami vietiniams festivaliams ar renginiams.
Dauguma Ispanijos kavinių ryte siūlo churros, o tradiciškiausias jų priedas yra puodelis karšto šokolado, kuris taip pat gali būti pagardintas cinamonu. Žmonės dažnai panardina churro į šokoladą ir teigia, kad tai yra geriausia churro patirtis.
Kitose šalyse kai kurios į churro deda įdaro. Kubiečiai gali pridėti vaisių prie churros, o Argentina siūlo bene dekadentiškiausius churros, užpildytus dulce de leche. Šie puikūs pyragaičiai taip pat gali būti užpildyti šokoladu arba vaniliniu kremu, o kai kuriuose – citrinos įdaru.
Kai kurios churros yra susuktos į apvalias arba kliņģerines formas, o kitos yra tiesiog ilgos, beveik žvaigždės formos. Kad ir kokia forma būtų, jais neabejotinai žavimasi. Neabejotinai geriausia juos pirkti šviežius, nes ilgai stovintis churro greičiausiai bus riebus. Tiesą sakant, churros gamyba yra subtilus verslas. Aliejaus temperatūra turi būti tiksliai tinkama, kad churro lengvai apkeptų, bet neperkeptų. Jei churro kepa per ilgai žemesnės temperatūros aliejuje, tikėtina, kad skonis bus riebus.