Frankenfood yra slengo terminas, apibūdinantis įvairius genetiškai modifikuotų maisto produktų tipus, sukurtus naudojant bioinžineriją. Tam tikriems maisto produktams, augalams ar gyvūnams, atsiranda specifinių dezoksiribonukleino rūgšties (DNR) struktūrų pokyčių. Nors „Frankenfood“ buvo parduodamas XX amžiaus pabaigoje, jis turi daug neigiamų poteksčių dėl to, kad jis mutuoja natūraliuose maisto šaltiniuose. Tai turėjo šalutinį poveikį – padėjo paskatinti ekologiško maisto pramonę, paskatino daugelį vartotojų ir maisto gamintojų sumažinti genetiškai modifikuotų maisto produktų poveikį ir grįžti prie maisto gamybos pagrindų, kuriais mėgavosi jų pirmtakai.
Terminas „Frankenfood“ kilęs iš Mary Shelley romano „Frankenšteinas“, kuriame genetiškai modifikuotas maistas siejamas su pabaisa, kurią sukūrė daktaras Frankenšteinas. Kad būtų sukurtas Frankenfood, reikia manipuliuoti maisto DNR. Paprastai tai apima specifinių genų įterpimą arba ištrynimą genetiniame kodavime. Mokslininkai nustato konkretų augalo ar gyvūno geną, atsakingą už nepageidaujamą gatavo produkto savybę. Siekdamas sušvelninti šią savybę, inžinierius arba prideda, arba pašalina geną iš augalo ar gyvūno branduolio, leisdamas jam daugintis ir sukurti maistą su šia savybe arba be jo. Pavyzdžiui, mokslininkai sukūrė bioinžinerijos būdu pagamintą maistą, pvz., kukurūzus, kad išaugintų didesnius branduolius, kuriuos mažiau paveiks kenkėjai.
1994 m. įmonė Calgene į rinką pristatė pirmąjį „Frankenfood“. Produktas buvo pavadintas „FlavrSavr™“ pomidoru, kuris prinoksta, bet nesuminkštėjo, kaip ir kitų rūšių vaisiai. Tai leido įmonei už pomidorą sumokėti daugiau. Nepaisant šio fakto, gaminys ilgainiui tapo nepelningas, kai buvo sukurti ilgiau išsilaikantys natūralūs pomidorai, kuriuos buvo galima įsigyti už mažesnę kainą.
Kadangi „Frankenfood“ technologijos pažanga tapo vis labiau paplitusi, pasėlių sodinimas labai išaugo, ypač Jungtinėse Valstijose. Su šia plėtra atsirado naujų taisyklių ir įstatymų, susijusių su „Frankenfood“ gamyba ir pardavimu vartotojams. Labiausiai paplitęs buvo dėl apribojimų ir papildomų ženklinimo procedūrų, taikomų Europos Sąjungos. Jungtinėse Valstijose panašiais teisėkūros veiksmais nepavyko užtikrinti tinkamos apsaugos, neleidžiančios kryžminiam ekologiškų kultūrų užteršimui genetiškai modifikuotu maistu.
Viena iš sudėtingiausių teisinių klausimų, susijusių su Frankenfood, yra tai, kad įmonės, gaminančios genetiškai modifikuotą maistą, turi DNR modifikacijos prekės ženklą. Kai įmonei priklausančio derliaus sėkla sumaišoma su natūraliomis sėklų atsargomis, gali būti sukurta prekių ženklu pažymėta sėklų kolekcija, kuri netyčia priklauso nepriklausomam ūkininkui. Tai gali atverti ūkininkui patentų pažeidimų.