Blynai – tai paplotėlis, gaminamas sumaišius skystą tešlą ir uždėjus ją ant karšto, riebalais ištepto paviršiaus. Tešlai leidžiama kepti, kol iš vienos pusės apskrus, prieš apverčiant, kad būtų galima apkepti kitą pusę, o vėliau ją galima patiekti įvairiais būdais. Daugelis žmonių, išgirdę žodį „blynas“, galvoja apie storą, saldžių paplotėlių įvairovę, nors iš tikrųjų jie būna įvairių stilių, formų ir dydžių.
Kai kurie blynai yra greitai kepami, su kildinančiais agentais, pvz., kepimo soda, kuri leidžia tešlai susipūsti kepant. Kiti naudoja mieles arba lėtą fermentacijos procesą, sukurdami sudėtingesnį, intensyvesnį skonį. Injera, Etiopijos paplotėlis, yra vienas iš lėto fermentacijos blynų pavyzdžių, kuriame fermentuojant atsiranda išskirtinių burbuliukų, todėl kepant susidaro kempinė tekstūra.
Blynai, ko gero, yra vieni seniausių žmogui žinomų paplotėlių, nes juos pagaminti gana paprasta, o jų gali būti labai įvairių. Daugelis kultūrų juos gamina iš unikalių regioninių grūdų, tokių kaip grikiai, kukurūzų miltai ir tefas, taip pat gali būti gaminami iš paprastų miltų arba grūdų mišinio. Pavyzdžiui, kai kuriose JAV dalyse labai populiarūs kelių grūdų blynai.
Nors blynus galima valgyti paprastus, jie dažniausiai patiekiami su priedais. Valgant pusryčiams, blynus galima patiekti su šviežiais vaisiais ir sirupu, taip pat apibarstyti konditerio cukrumi, apšlakstyti citrinos sultimis ar glaistyti šokoladiniu sirupu. Prie blynų puikiai dera ir kompotai bei uogienės, o regionuose, kur mėgstamos pikantiškesnės veislės, galima patiekti su įvairiausiais dalykais – nuo kiaušinienės iki čatnio.
Taip pat galite išgirsti blynus, vadinamus kepsninėmis, blyneliais ir karštaisiais pyragais. Priklausomai nuo kepimo būdo, jų dydis skiriasi – nuo didelių plonų prancūziškų blynų iki amerikietiškų sidabrinių blynų – miniatiūrinių pusryčių blynų, kurie paprastai patiekiami aukštoje krūvoje.
Blynų gaminimas gali būti šiek tiek sudėtingas. Tešla turi būti pakankamai plona, kad lengvai pasiskirstytų, bet ne tokia plona, kad tiesiog tekėtų per visą kepimo paviršių ir sudegtų. Naudojama karštis turi būti pakankamai karšta, kad blynai apskrustų, bet ne taip karšta, kad blynai būtų žali. Optimalus riebalų lygis užtikrina, kad blynai nesulips, bet nepalieka riebumo pojūčio. Jų vartymas taip pat yra meno rūšis, kai puikūs virėjai trūkčioja keptuvę, kad pakeltų ir apverstų blynus, o kiti nori naudoti mentele.