Diagnostinis patikimumas reiškia, kad simptomai ir tyrimų rezultatai gali būti tikslūs nustatant ligą. Kai kurias ligas labai lengva diagnozuoti, nes jos turi aiškią priežastį, leidžiančią galutinai jas ištirti; Pavyzdžiui, jei gydytojas nori sužinoti, ar pacientas neserga mieliagrybių infekcija, iš tos vietos gali būti paimta kultūra ir ištirta laboratorijoje. Kitos sąlygos, ypač psichiatrijoje, yra sudėtingesnės ir nėra taip lengvai diagnozuojamos.
Žinojimas, kaip patikimos diagnozės, gali būti labai naudinga medicinos paslaugų teikėjams, rengiantiems ir peržiūrint diagnostinę informaciją. Esant dideliam diagnostikos patikimumui, jie gali būti tikri dėl išvados, padarytos remiantis paciento simptomais, įskaitant bet kokio tyrimo ir tyrimų rezultatus. Jei jis mažas arba nežinomas, situacija tampa sudėtingesnė ir gydytojas gali apsvarstyti galimybę iš naujo įvertinti pacientą. Tai gali būti ypač svarbu, kai klaidinga diagnozė yra žinoma problema.
Vienas iš būdų nustatyti diagnostikos patikimumą yra atlikti didelį tyrimą naudojant didelę pacientų atranką. Siekiant užtikrinti privatumą ir tikslumą, ši informacija paprastai tikrinama siekiant nuslėpti identifikavimo informaciją. Gydytojai gali peržiūrėti paciento informaciją, įskaitant nurodytus simptomus, tyrimų rezultatus ir kitą medžiagą. Jie savarankiškai nustato, ar pacientai turi diagnozes ir kokios jos, o tyrimo koordinatoriai palygina rezultatus. Tai žinoma kaip „interrater“ susitarimas.
Jei pacientui, kuriam būdingi tam tikri simptomai, visi vertintojai diagnozuoja tą pačią būklę, tai yra didelio diagnostikos patikimumo rodiklis. Jei vertintojai nesutinka arba pateikia šiek tiek skirtingas diagnozes, pvz., susijusius psichikos sutrikimus, tai yra mažesnio diagnostikos patikimumo rodiklis. Informacija iš tokių tyrimų taip pat gali padėti mokslininkams geriau apibrėžti simptomus ir tyrimų rezultatus, kurie lemia diagnozę, kad padidėtų tikimybė, kad konkrečios sąlygos bus tiksliai nustatytos.
Diagnostikos patikimumo supratimas gali būti naudingas pacientams, ypač kai jie patiria vadinamąjį „diagnozės nukrypimą“. Kai kurios psichikos sveikatos būklės ir neurologiniai sutrikimai gali turėti gana miglotus apibrėžimus, o skirtingi gydytojai gali turėti skirtingas diagnozes tam pačiam pacientui. Paciento diagnozė laikui bėgant taip pat gali pasikeisti, atsiradus naujiems simptomams, kurie suteikia papildomos informacijos. Tai nereiškia, kad vienas gydytojas klysta, o kitas teisus, tačiau primena, kad kai kurių sąlygų diagnostikos patikimumas gali būti sudėtingas dėl jų sudėtingumo ir galutinės priežasties nebuvimo.