Joninių šokis yra terminas, vartojamas apibūdinti pašėlusį ir nekontroliuojamą šokį, eksponuojamą „šokių maro“ serijos metu, viduramžiais po Juodojo maro nuvilnijusių Europą. Šiuos incidentus gerai užfiksavo amžininkai, nes juose dalyvavo šimtai žmonių, kartais jie truko kelias dienas ar savaites ir įvyko daugelyje Europos bendruomenių. Yra daug spėlionių apie šokių maro kilmę ir buvo pateikta daug teorijų, paaiškinančių juos.
Žymūs incidentai įvyko ir 1374 m., ir 1518 m. Joninių šokio epizodų metu žmonių grupės šokdavo nekontroliuojamai ir kartais žiauriai. Šiuolaikiniai metraštininkai pažymėjo, kad šokėjai ir toliau šoks, net jei būtų pavargę ar sužeisti, o XX a. XX a. buvo pranešta, kad šokiai sukėlė tilto griūtį. Bažnyčia tikėjo, kad šokėjai buvo apsėsti velnio, ir kaip įrodymą pateikė šokėjų riaumojimą ir šėlsmą, kurių daugelis išsigando raudonos spalvos ir šaukė apie velnius, kai juos apėmė šokio manija.
Šokėjai aiškiai jautė skausmą ir nuovargį, verkė ir maldavo pasigailėjimo, bet negalėjo sustoti. Ilgainiui šokių marai užgeso ir daugiau nebuvo pranešta apie Joninių šokio atvejus.
Pavadinimas „Joninių šokis“ yra nuoroda į vieną iš judėjimo sutrikimų globėjų. Kai kuriose kronikose tai užfiksuota kaip „Šv. Vito šokis“, šiuo terminu vadinama chorėja – judėjimo sutrikimas, kurį sukelia smegenėlių pažeidimas. Joninių šokio atveju įrodymai nerodo, kad žmonėms buvo pažeistos smegenys. Vietoj to, manoma, kad tai yra masinio psichologinio reiškinio pavyzdys.
Pastebėtina, kad dauguma atvejų įvyko bendruomenėse, kurios buvo smarkiai paveiktos maro. Žmonės patyrė nemažą įtampą maro sunaikintose bendruomenėse, o viduramžiais daugelis žmonių buvo linkę į mintis apie Dievo prakeikimą už savo nuodėmes. Tyrėjai teigė, kad šokių maras kilo dėl streso ir tikėjimo, kad bendruomenės gali būti prakeiktos nevaldomu šokiu, derinys. Kaip įrodymą jie nurodo, kad šokių marai pasitaikydavo tik tose bendruomenėse, kuriose žmonės turėjo ryšį su mitu, kad Joninių šokis yra dieviškojo atpildo forma, o šokių marai nustojo atsirasti, kai pasikeitė mąstymas apie Dievo kerštą.
Kiti tyrinėtojai iškėlė teoriją, kad šokių epidemijos galėjo kilti dėl apsinuodijimo maistu, pvz., skalsių – grybelio, galinčio kolonizuoti grūdus, poveikio. Kad ir kokios būtų priežastys, šokių marai viduramžiais buvo labai realus reiškinys, o šiuolaikiniai pasakojimai suteikia daug informacijos apie tai, kaip žmonės galvojo apie mediciną, Bažnyčią ir savo bendruomenes.