Radonas yra dujinis radžio ir urano skilimo produktas, todėl tai yra radioaktyvi medžiaga. Abu šie metalai nedideliais kiekiais natūraliai randami dirvožemyje ir vandenyje, o tai reiškia, kad pačios radono dujos natūraliai yra labai mažais kiekiais dirvožemyje, vandenyje ir ore. Esant tokiam labai žemam lygiui, dujos nėra kenksmingos. Didelės radono dujų koncentracijos arba ilgalaikis radono dujų poveikis gali būti toksiškas. Žalingas radono poveikis apima kvėpavimo takų ligas, plaučių vėžį ir apsigimimus.
Kai kuriose vietose gali atsirasti toksiškas radono dujų poveikio lygis. Pavojingiausios vietos yra tos, kur radono dujų natūraliai yra daugiau nei įprastai, pavyzdžiui, kasyklose. Viešiesiems ir privatiems pastatams taip pat gali kilti pavojus, ypač jei jie yra prastai vėdinami arba yra po žeme. Tokiose vietose gyvenantiems ar dirbantiems žmonėms gresia nuolatinis dujų poveikis ir galintis sukelti žalingą radono poveikį.
Radono dujų poveikis yra neabejotinai žinomas kaip plaučių vėžio sukėlėjas. Tačiau sunku nustatyti tikslų ryšio pobūdį, nes yra daug kitų plaučių vėžį sukeliančių veiksnių. Pavyzdžiui, jei asmuo, sergantis plaučių vėžiu, yra rūkalius, kuris buvo veikiamas radono dujų, neįmanoma nustatyti, ar dujų poveikis ar cigarečių rūkymas buvo pagrindinė vėžio priežastis. Nepaisant to, aišku, kad radono dujos gali sukelti plaučių vėžį, ir yra žinoma, kad asmuo, kuris buvo veikiamas radono dujų, turi didesnę tikimybę susirgti plaučių vėžiu, jei jis taip pat rūko.
Pagrindinė vėžinio radono poveikio priežastis yra žala dezoksiribonukleino rūgščiai (DNR) dėl radiacijos poveikio. Radono dujos yra radioaktyvios, o radioaktyviosios dalelės gali patekti į ląsteles ir sukelti nepataisomą DNR žalą. Kartais ląstelės gali atlaikyti nedidelius DNR pažeidimus netapdamos vėžinėmis, tačiau laikui bėgant sukaupta žala galiausiai gali sukelti ląstelių piktybines ligas.
Lėtinis radono dujų poveikis gali sukelti kitus kenksmingus radono poveikius plaučiams ir kvėpavimo sistemai, pvz., plaučių fibrozę, emfizemą, lėtinę intersticinę pneumoniją ir kvėpavimo takų pažeidimus. Šios ligos išsivysto ne dėl tiesioginio DNR pažeidimo, o dėl to, kad įkvėpus radono dujos, atsiranda lėtinis kvėpavimo takų dirginimas ar uždegimas. Kiekvienos ligos atveju dėl dujų poveikio pažeidžiamas subtilus plaučių ar kvėpavimo takų audinys, dėl kurio miršta ląstelės, auga randų audinys ir susilpnėja kvėpavimo funkcija.
Radono poveikis dažniausiai veikia kvėpavimo sistemą, tačiau kai kurie žalingi radono poveikiai atsiranda ir kitur. Pagrindinė ne kvėpavimo takų radono rizika yra ta, kad nėščia moteris, veikiama toksiško radono dujų kiekio, gali pagimdyti kūdikį su teratogeniniais apsigimimais. Teratogeniniai defektai yra tie, kurie pažeidžia rankas ir kojas, pvz., rankų, kojų pirštų, pėdos, plaštakos ar visos galūnės apsigimimai arba nebuvimas.
Viena iš problemų nustatant, ar kas nors buvo veikiamas radono dujų, yra ta, kad nėra ūmaus poveikio ar įspėjamųjų ženklų, susijusių su radono poveikiu. Asmuo, kuris yra veikiamas radono dujų, labai ilgą laiką nepajus jokio radono poveikio, net jei jį veikia labai didelis dujų kiekis. Rizika susirgti vėžiu ar lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis didėja ilgėjant poveikio laikui, tačiau nėra žinomo saugaus radono poveikio lygio.