Yra įvairių veiklų, programų ir pratimų, padedančių mokiniams įveikti suvokimo ir supratimo problemas, dažnai kylančias dėl disleksijos. Fonikos naudojimas kaip mokymo metodas gali labai padėti suprasti skaitymą. Multisensoriniai žaidimai ir užduotys gali padėti mokiniui sujungti pojūčius, o tai yra pagrindinis veiksnys įveikiant disleksiją. Dėstytojai gali keisti mokinio pamokų ir namų darbų tvarkaraščius, kad atitiktų disleksijos iššūkius. Emocinė parama ir padrąsinimas taip pat yra svarbūs padedant mokiniams, turintiems disleksiją, suprasti šią būklę ir susidoroti su ja.
Disleksija yra mokymosi negalia, kuri gali labai sutrikdyti asmens gebėjimą skaityti, rašyti ir rašyti. Mokiniai, sergantys disleksija, gali būti paveikti įvairiais laipsniais ir skirtingais būdais, todėl pirmasis patarimas, kaip susidoroti su liga, yra nustatyti jos pobūdį ir mastą. Pavyzdžiui, vienam mokiniui gali būti sunku suderinti garsus su rašytinėmis raidėmis, o kitam gali kilti sunkumų atskirti pačius garsus. Nustačius konkrečius simptomus, mokytojai gali sukurti programą, skirtą konkrečioms sritims, su kuriomis mokinys patiria daugiausiai sunkumų.
Dažnai disleksija sergantys mokiniai keičia raidžių tvarką, todėl jiems sunku skaityti žodžius. Vienas iš patarimų, kaip išspręsti šią problemą, yra fonikos naudojimas, padedantis mokiniui atskirti žodžių garsus, nepaisant to, kaip jie suvokia pačias raides. Naudodamas fonikos metodą, mokinys pradeda susieti ir atpažinti žodžių garsus su tam tikromis raidžių grupėmis. Tai savo ruožtu padidina jo arba jos skaitymo supratimą.
Knygų klausymasis juostoje ir rašytinė medžiaga taip pat gali padėti mokiniams, sergantiems disleksija, sujungti žodžius ir raidžių grupes su konkrečiais garsais. Panašiai, naudojant vaizdų susiejimą su žodžių grupėmis, mokinys gali žymiai pagerinti skaitymo supratimą. Pavyzdžiui, žodžių ar sakinių iliustravimas padeda mokiniams, sergantiems disleksija, susieti raidžių ir žodžių išdėstymą su tam tikromis sąvokomis ir taip pagerinti skaitymo supratimą.
Pagrindinė disleksijos priežastis dažnai yra regos, garso, kalbos ir lytėjimo nesugebėjimas veikti kartu. Todėl buvo sukurtos kelios programos, padedančios mokiniams, turintiems disleksiją, įgyti pojūčių ir įgūdžių, dirbančių vieningai. Šiose multisensorinėse programose naudojami žaidimai ir veikla, skirta tam, kad mokinys vienu metu girdėtų, tarkim, matytų ir atliktų tam tikrą užduotį. Tokio pobūdžio pratimų naudojimas leidžia mokiniui lavinti savo pojūčius bendradarbiauti, o tai yra pagrindinis žingsnis sprendžiant disleksijos problemą.
Kai mokiniui diagnozuojama disleksija, reikia dėti visas pastangas, kad būtų derinami jo ugdymosi tikslai. Mokytojai turėtų būti įtraukti į laivą, kad jie būtų susipažinę su konkrečiais mokinio sunkumais ir būtų pasirengę prisitaikyti prie pamokų ar namų darbų tvarkaraščio. Pavyzdžiui, jei mokiniui sunku skaityti testą ir rašyti atsakymus, mokytojas gali būti pasirengęs atlikti testą žodžiu. Panašiai kai kuriems mokiniams, sergantiems disleksija, gali būti mažiau sunku spausdinti klaviatūra nei rašyti išilgai ranka, todėl mokytojas turėtų būti pasirengęs prisitaikyti prie to mokinio, leisdamas naudoti klaviatūrą svarbioms užduotims atlikti ir užrašams daryti. Kadangi daugelis mokinių, sergančių disleksija, lengvai pavargsta dėl susikaupimo ir pastangų, reikalingų tam tikroms užduotims atlikti, dažnos pertraukos ir mažesni darbų blokai gali labai padėti mokiniui pasisekti.
Galiausiai, kadangi disleksija gali turėti neigiamos įtakos asmens pasitikėjimui ir savigarbai, studentams, sergantiems disleksija, turėtų būti teikiama nuolatinė teigiama pagalba. Dėl disleksijos net paprastos užduotys gali atrodyti didžiulės ir varginančios, todėl svarbu, kad su mokiniais būtų elgiamasi pagarbiai, kantriai ir padrąsinančiai. Disleksija paprastai yra visą gyvenimą trunkanti būklė, tačiau gavę tinkamų nurodymų ir paramos mokiniai gali išsiugdyti pasitikėjimą savimi ir susitvarkyti įgūdžius, reikalingus jai įveikti.