Nors mokslininkai ir psichikos sveikatos specialistai nesutaria, kiek panikos priepuolis kyla dėl biologinių, psichologinių ar aplinkos veiksnių, visuotinai pripažįstama, kad visi trys vaidina tam tikrą vaidmenį. Biologiniu požiūriu labiausiai domina migdolinis kūnas, giliai smegenyse esanti limbinės sistemos dalis, kuri saugo prisiminimus, pojūčius ir emocijas, apdoroja baimės patirtį ir skatina elgesį. Kai kuriems žmonėms tam tikri dirgikliai skatina migdolinį kūną dirbti su pačia pirmykščia smegenų dalimi – vadinamosiomis roplių smegenimis – taip, kad simpatinė nervų sistema sukeltų panikos priepuolį.
Neurotransmiteriai, cheminės medžiagos, perduodančios informaciją iš vienos smegenų dalies į kitą, vaidina lemiamą vaidmenį pranešimuose, kuriuos gauna migdolinis kūnas, ir nurodymuose, kuriuos ji siunčia likusiai kūno daliai. Panikos priepuolio, nerimo tipo, atveju migdolinis kūnas klaidingai interpretuoja tam tikrus signalus, todėl elgesys, kurio visiškai nepateisina esama situacija. Tokiais atvejais migdolinis kūnas gali iššaukti kovos arba bėk instinktą arba sukelti kitus kraštutinius panikos simptomus. Asmuo gali jausti tokius dalykus kaip širdies plakimas, prakaitavimas, drebulys, dusulys, krūtinės skausmas, pykinimas, šaltkrėtis ar karščio bangos. Jis ar ji taip pat gali turėti paralyžiuojančią baimę, baimę prarasti kontrolę ar net neišvengiamos mirties baimę.
Panikos priepuolio simptomai dažniausiai būna trumpalaikiai, dažnai trunka vos kelias minutes. Tačiau kai kuriais atvejais priepuolis gali trukti valandas. Kitas simptomas – baimė, kada ištiks kitas panikos priepuolis.
Panikos priepuoliai skiriasi nuo kitų nerimo formų ne tik trumpumu, bet ir epizodiškumu. Tačiau kai panikos priepuoliai tampa dažni arba pakankamai trikdantys, jie apima visavertį panikos sutrikimą. Nėra bendro sutarimo dėl to, kas sukelia panikos priepuolį, tačiau kai kurie nerimo ir panikos sutrikimų specialistai teigia, kad stiprus, trumpalaikis diskomfortas yra bejėgiškumo, kurį žmogus patyrė būdamas kūdikis ar labai mažas vaikas, atminties apraiška.
Ekspertai mano, kad migdolinis kūnas išmoksta reaguoti į dirgiklius konkrečiais būdais, o kai kuriems asmenims vienas iš tokių būdų yra panikos priepuolis. Daugelį metų tiriant nerimo sutrikimus, daugiausia dėmesio buvo skiriama kognityvinės elgesio terapijos – elgesio modifikavimo – naudojimui, siekiant perkvalifikuoti migdolinį kūną, kad jis tinkamai reaguotų į akivaizdžius nerimą ir paniką sukeliančius dirgiklius. Ši terapijos forma suteikia pacientui pagrindą, kuris, vadovaujant terapeutui, gali mesti iššūkį neigiamiems mąstymo modeliams ir savižudybei. Be panikos priepuolių gydymo, elgesio modifikavimas pasirodė esąs veiksmingas sprendžiant daugybę fobijų, kurios kartais yra susijusios su panikos sutrikimu.
Kiti psichikos sveikatos specialistai sukūrė skirtingus gydymo būdus, kurie gali būti veiksmingi gydant panikos sutrikimą. Kai kuriais atvejais gali būti naudingi vaistai nuo nerimo ar antidepresantai. Tačiau jie negali turėti įtakos nuolatiniams migdolinio kūno pokyčiams.
Nors apie 10 procentų JAV gyventojų patirs bent vieną trumpalaikį panikos priepuolį, apie 4 milijonai amerikiečių kenčia nuo panikos sutrikimo. Apskaičiuota, kad visame pasaulyje nerimo sutrikimai, įskaitant panikos sutrikimą, gali turėti įtakos daugiau nei 80 mln. Tačiau lauko tyrimai toli gražu nėra baigti.