Kaip ir kitos meditacijos formos, meilės gerumo meditacija sumažina stresą, mažina kraujospūdį ir pripildo praktikuojantį nepaprastą ramybės jausmą. Teigiama, kad meilės gerumo meditacija, arba Metta Bhavana, kilo iš paties aukščiausiojo Budos Siddhartha Gautama, kuris, kaip manoma, mirė 450–400 m. pr. m. e. Šio tipo meditacija yra apie užuojautą sau ir kitiems, priėmimą to, kas yra, ir neigiamų psichinių įpročių perkvalifikavimą į teigiamus.
Buda mokė, kad meilė yra didesnė jėga nei neapykanta. Užuojautos akivaizdoje neapykanta, kurios pagrindas yra ego ir iliuzija, tiesiog išgaruoja. Teoriškai ir daugelis sako, kad praktiškai, jei pusė pasaulio kasdien praktikuotų meilės gerumo meditaciją, kita pusė būtų pakeista jos generuojamų gydomųjų jėgų.
Meilės gerumo meditacija turi prasidėti nuo savęs. Praktikuojantys žmonės mano, kad medituojanti būtybė, kuri yra kupina savigraužos ar kitų neigiamų jausmų, nukreiptų į vidų, negali sukurti ar net iš tikrųjų patirti užuojautos. Pirmas žingsnis yra nutildyti pasaulio plepą ir rasti kelią į tobulą tylą kartojant mantrą, vizualizuojant objektą arba panaikinant kiekvieną blaškymąsi, kai jis atsiranda.
Pagal tradiciją, meilės gerumo meditacija apima meditacijų seriją, vadinamą keturiomis dieviškomis būsenomis, kuriose apmąstoma pirmoji metta arba draugiškas gerumas. Metta gali būti apibūdinta kaip priėmimo ir meilės visoms gyvoms būtybėms jausmas, sklindantis iš širdies, kurioje nėra kliūčių. Jame taip pat yra džiaugsmo palaiminimas kitiems, kuris yra visiškai altruistiškas. Metta yra geranoriška ir nesinaudodama savimi.
Karuna, kuri taip pat yra gailestinga, turi skirtingą emocinę savybę. Galbūt jis labiau įsitraukęs arba aktyvesnis; geranoriškas, bet tolimas pasaulinės laimės troškimas virsta aktyvia meile. Karūna gali apimti norą pakelti skausmą, kad nepagailėtum kitų.
Mudita išreiškia džiaugsmingą ir nuoširdžią laimę dėl kitų gerovės. Tai priešinga neigiamiems jausmams, tokiems kaip pavydas ar pavydas. Mudita sklinda į išorę vis platesniais ratais, o pavydas ar panašūs neigiami jausmai juda į vidų vis siauriau įsisavindami save.
Upekkha, dar žinoma kaip pusiausvyra, yra paskutinė šios serijos meditacija. Šioje būsenoje protas ir širdis yra tobulos pusiausvyros būsenoje, kurioje įmanoma įžvalga, kuri mato visą ratą. Tai aistringa būsena – nei stiprūs teigiami, nei stiprūs neigiami jausmai negali sukurti disbalanso.
Kiekvienas iš šių žingsnių turi būti laikomasi užuojautos grynumo. Pavyzdžiui, metta nepatyrus, meditacija apie karuną gali virsti gailesčiu, o ne užuojauta. Be ankstesnių trijų būsenų, paskutinė meditacinė meilės gerumo praktika, ramybė, galėtų pasireikšti kaip apatija, o ne kaip gilus priėmimas.