Dvasinis gyvenimas yra būdas atlikti veiksmus, nuostatas ir elgesį su dvasiniu sąmoningumu ir mintimis. Asmuo, praktikuojantis dvasinį gyvenimą, nebūtinai turi vadovautis kokia nors viena religija ar konfesija; Tiesą sakant, daugelis žmonių, kurie gyvena vadovaudamiesi šiomis idėjomis, nesusitapatina su nustatyta religija. Gyvenimas su atvirumu, proto ir minties buvimu bei dvasinių principų suvokimu sudaro dvasinio gyvenimo pagrindą.
Visi žmonės susiduria su pasirinkimu, atsižvelgiant į dvasinį gyvenimą. Asmuo gali rinktis materialistinį arba dvasinių principų vedamą gyvenimą. Kai žmogus priima sąmoningą sprendimą pradėti dvasinį gyvenimą, jis pasirenka leistis į dvasinę kelionę, matydamas pasaulį jautriai dvasinei reikšmei ir kaip ši reikšmė gali informuoti ir formuoti jo sąmoningą gyvenimo praktiką.
Gyvenimas sąmoningai, kartais vadinamas sąmoningu gyvenimu, yra menas gyventi dabartimi. Kadangi visuomenė kartais gali spausti asmenį nuolat planuoti, ruoštis, svajoti ir prisiminti, tai gali būti daug lengviau pasakyti nei padaryti. Tačiau kai kas nors gyvena dabartine akimirka, jis ar ji sprendžia tik problemas ir rūpesčius, kurie tą akimirką iškyla ir praeina. Tai lemia didesnį jį supančio pasaulio suvokimą ir jautrumą tiek individo, tiek supančio pasaulio poreikiams.
Dvasinis gyvenimas reiškia žiūrėti į pasaulį kaip į kažką didesnio nei jo dalių suma. Nors praktikai gali nesilaikyti apibrėžtos religijos ar dvasinės praktikos, jie linkę matyti visą gyvenimą kaip tarpusavyje susijusį, kylantį iš to paties šaltinio, nesvarbu, ar tai būtų dievas, gamta ar kosmosas, ir susiduria su tais pačiais džiaugsmais bei iššūkiais. Dvasiškai gyvenantys šalininkai stengiasi pasaulį paversti geresne vieta tyrinėdami save ir savo santykius su kitais.
Šių dvasinio gyvenimo principų šaknys yra beveik visose pagrindinėse pasaulio religijose ir dvasinėse praktikose. Krikščionybė, budizmas, induizmas ir pagonybė yra tik keletas religinių įsitikinimų sistemų, kurios palaiko šias pagrindines dorybes. Iš esmės dvasinis gyvenimas pašalina dogmas ir labiau ribojančius religinio atsidavimo aspektus, todėl praktika tampa gyva, kvėpuojančia esybe, kurią galima lengvai įtraukti į kasdienį gyvenimą. Šią idėją per amžius taip pat palaikė daugybė filosofų ir akademikų.