Spontaniškas išgydymas paprastai įvyksta, kai pacientas, kuris, kaip manoma, yra be jokių medicininių priemonių, visiškai pasveiksta taip, kaip dauguma gydytojų gali apibūdinti tik kaip stebuklingą. Buvo užfiksuota daug spontaniško gijimo atvejų pacientams, kovojantiems su galutiniu vėžiu ir kitais sunkiais, nepagydomais negalavimais. Gydytojai iki galo nesupranta, kas sukelia savaiminį gijimą, tačiau mano, kad tai gali būti susiję su paciento psichologine ir dvasine būkle. Pacientai, patyrę spontanišką mirtinos ligos remisiją, dažnai yra gilios dvasinės praktikos pacientai. Daugelis gydytojų mano, kad šie pacientai taip pat linkę giliai pasiryžti pasveikti, net jei medicinos mokslas paskelbė, kad visos galimybės išnaudotos.
Daugelis gydytojų išplėtojo teoriją, kad tikrasis gydymas apima ne tik fizinę kūno sritį. Tyrimai rodo, kad stiprūs neigiami jausmai, tokie kaip sielvartas, gali neigiamai paveikti imuninę sistemą ir pakenkti sveikatai. Kai kurie gydytojai atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinis medicinos modelis, kuriame daugiausia dėmesio skiriama fizinio kūno gydymui vaistais ir terapija, gali trūkti kai kurių pagrindinių holistinių komponentų, neatsiejamų nuo ankstesnių medicinos tradicijų.
Atrodo, kad tyrimai ir anekdotiniai įrodymai rodo, kad gydymas priklauso ne tik nuo fizinės terapijos, bet ir nuo psichologinės bei dvasinės sveikatos. Pacientai, patyrę spontanišką išgijimą, dažnai suvokia save kaip dvasiškai susivienijusius su kosmine jėga, kartais apibūdinama kaip visuotinis protas. Kai kurie pacientai gali suprasti, kad šis visuotinis protas yra dievybė, tačiau tam tikri religiniai įsitikinimai nėra laikomi būtinais spontaniškam išgijimui. Gydytojai įtaria, kad svarbiausia yra tai, kad pacientai, patyrę spontanišką remisiją, jaustųsi kaip subjektai, susiję su didesne, visuotine visuma.
Pacientai, patyrę spontanišką remisiją dėl nepagydomos ar nepagydomos būklės, dažnai demonstruoja daug drąsos, vilties, optimizmo ir tikėjimo. Kai kurie gydytojai pastebėjo, kad pacientai, kurie atsisako priimti medicinos mokslo verdiktą ir toliau siekia pasveikti net tada, kai gydytojai pasidavė, labiau linkę pasveikti spontaniškai. Šie pacientai dažnai labiau linkę aktyviai dalyvauti sveikstant, užmegzdami tvirtus santykius su gydytojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais ir ieškodami pagalbos iš šeimų, draugų ir kitų pacientų. Jie gali ieškoti ir išbandyti netradicines gydymo galimybes arba imtis esminių gyvenimo pokyčių, kad sukurtų geriausią įmanomą aplinką sveikimui. Manoma, kad pacientai, patyrę spontanišką gijimą, gali geriau susidoroti su sunkios ligos sielvartu, todėl jiems suteikiamas ramybės požiūris, kuris padeda stiprinti imuninį atsaką.