Režisieriai, filmų ir televizijos prodiuseriai naudoja vaizdo kinematografiją, kad perteiktų prasmę, idėjas ir kūrybines išraiškas ekrane. Kinematografijoje gali būti naudojami tam tikri efektai, kad žiūrovas atsidurtų vieno iš veikėjų vietoje. Ši sritis apima apšvietimo, kameros kampų, judėjimo, specialiųjų efektų ir teminio tęstinumo naudojimą. Kino filmų pramonė vaizdo kinematografiją laiko kūrybine meno forma ir dažnai pripažįsta tai, ką ji laiko išskirtiniais kino technikos demonstravimu.
Vaizdo kinematografija iš tikrųjų yra kūrybinis procesas, apimantis įvairius vaizdinius vaizdus ir efektus. Vaizdo tęstinumas yra vienas iš plačiausiai naudojamų efektų tiek televizijos laidose, tiek filmuose. Panašūs vaizdai gali būti rodomi dviejų atskirų, iš eilės einančių scenų pabaigoje ir pradžioje, kad žiūrovas galėtų susieti istorijos tėkmę. Pavyzdžiui, viena scena gali baigtis stambiu planu, kaip gamykloje dega dūmų kamina, o kita scena gali prasidėti iš traukinio garo mašinos garuojančio dūmų stulpelio kadru iš arti.
Apšvietimas yra įprasta vaizdo kinematografijos technika. Kinematografas gali pasirinkti tamsesnius vaizdus ir šešėlius, kad atspindėtų veikėjų emocijas arba scenos kontekstą. Tamsinimas ir ryškumas kartais naudojami siekiant sukurti unikalią išvaizdą arba vizualiai atkartoti scenarijaus aplinką ir nustatymą. Kai kurie filmų kūrėjai naudoja natūralų apšvietimą, kad perteiktų tikrovės idėją arba ne Holivudo jausmą.
Apšvietimas tarp scenų gali keistis filmo eigoje, kad būtų pranešama apie emocijų ir veikėjų perspektyvų pokyčius. Kitas vaizdo kinematografijoje naudojamas metodas skirtingų veikėjų perspektyvai perteikti – kameros judesiai. Panoravimas, perkeliantis kamerą tiesia, horizontalia linija, gali būti naudojamas norint įstatyti žiūrovą į aplinką skenuojančio veikėjo vietą. Kamera tampa tam tikrų veikėjų akimis arba judama, kad išryškintų svarbiausias scenarijaus kulminacijas.
Fotoaparato objektyvais taip pat galima reguliuoti židinį, gylį ir nuotraukos plotį bei aukštį. Lęšis gali būti neryškus, kad vizualiai atspindėtų idėją, kad veikėjas atsibunda, susižeidė arba turi regėjimo sutrikimų. Scenos gali būti filmuojamos iš ilgos arba trumpos perspektyvos, suteikiant žiūrovams galimybę matyti visą veikėjų aplinką arba tik jos dalį. Veido ar fizinės veikėjo kūno dalies stambios nuotraukos gali būti naudojamos kito veikėjo vizualiniam fokusavimui atkartoti.
Vaizdo kinematografija gali ne tik rodyti filmų ar televizijos laidų veikėjų perspektyvas, bet ir sudėti kelis vaizdus į montažą. Vaizdų eilutė paprastai perteikia idėją ar įvykį, pavyzdžiui, bėgantį laiką. Jis naudojamas perteikti šią idėją vienoje ar dviejose scenose, o ne ištempti koncepciją visame scenarijuje.