Sąvoka „eisa“ vartojama apibūdinti konkretų būdą, kuriuo gyvūnai juda savo galūnes, judėdami sausuma savo jėgomis. Paprastai jis naudojamas konkrečiau apibūdinti, kaip žmogus vaikšto. Žmogaus eisena gali labai skirtis priklausomai nuo greičio ir energijos lygio, taip pat nuo konkrečios vietovės, kuria keliaujama. Šis terminas taip pat gali būti naudojamas apibūdinti vieną būdingą vaikščiojimo ar bėgimo metodą, kurį asmuo paprastai atlieka. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad žmogus turi tam tikrą, atpažįstamai kliudingą, gremėzdišką ar pasitikinčią eiseną.
Mokslininkai, ypač biologijos ar gyvybės mokslų srityse, dirbo siekdami moksliškai klasifikuoti, apibūdinti ir analizuoti eiseną. Nagrinėjant konkretaus gyvūno judėjimo būdus, atsižvelgiama į daugybę skirtingų kintamųjų. Pavyzdžiui, simetrija yra svarbus eisenos aspektas. Teigiama, kad gyvūnų, kurių kairiosios ir dešinės galūnės judant keičiasi, pavyzdžiui, žmonių, eisena yra simetriška, o gyvūnų, kurių dešinė ir kairė kojos juda kartu, pavyzdžiui, šuoliuojantys arkliai, eisena yra asimetriška. Asimetriška arba šokinėjanti eisena turi kabinimo fazę, kai abi galūnės yra ore, o simetriškos eisenos neturi šios fazės, nes viena galūnė beveik visada liečiasi su žeme.
Formalizuotas gyvūnų judėjimo tyrimas vadinamas eisenos analize. Be grynai akademinių problemų, ši sritis taikoma analizuojant ir veiksmingai gydant žmones, kuriems sunku vaikščioti, nustatant specifinį jų motorinių problemų pobūdį. Eisenos analitikai taip pat gali analizuoti sportininkus, kad galėtų rekomenduoti pagerinti jų laikyseną arba pateikti rekomendacijų, susijusių su traumų prevencija. Yra daug skirtingų metodų ir įrankių, kuriuos mokslininkai naudoja analizuodami individo judesius. Pavyzdžiui, vaizdo įrašai ir nuotraukos, kuriose žmonės eina ar bėgioja tam tikra vietove iš tam tikros iš anksto nustatytos perspektyvos, gali suteikti daug informacijos tiems, kurie analizuoja eiseną.
Šiuolaikinis mokslininkas, tiriantis eiseną, gali sukurti visą laboratoriją, skirtą informacijos apie žmonių judėjimą rinkimui ir analizei. Tokią „ėjimo laboratoriją“ greičiausiai sudarytų keli bėgimo takeliai ir takai, kuriais tiriamieji vaikšto ar bėgioja. Jame taip pat paprastai bus kameros, įrašančios tiek įprastą, tiek infraraudonųjų spindulių vaizdo įrašą iš daugelio perspektyvų. Bėgimo takeliai ir takai dažnai montuojami su jutikliais, kurie gali aptikti ir įrašyti svorio pasiskirstymą. Sensoriniai žymekliai paprastai dedami ir ant objekto; jie naudojami tiksliai įrašyti jo galūnių judesius jam judant.