Mikotinė aneurizma yra aneurizma, kuri užsikrečiama dėl bakterijų ar grybelių kaupimosi kraujyje. Tai taip pat gali būti jau buvusi aneurizma, kuri užsikrečia. Mikotinės aneurizmos yra dažna bakterinio ar infekcinio endokardito komplikacija – būklė, kai širdies kraujagyslės užsikrečia dėl kraujyje esančių bakterijų. Šio tipo aneurizma dažniausiai atsiranda krūtinės ląstos aortoje, bet gali atsirasti ir kaklo, rankos, šlaunies ir pilvo arterijose.
Asmenims, sergantiems širdies liga ar širdies vožtuvų ligomis, yra didžiausia rizika susirgti mikozine aneurizma, ypač jei jie turi dirbtinius širdies vožtuvus. Intraveniniai arba IV narkotikų vartotojai yra dar viena didelė mikozinių aneurizmų rizikos grupė, nes yra didesnė tikimybė užsikrėsti stafilokokų bakterijomis kraujyje, kurios gali nukeliauti į širdį. Kai kurios odontologijos procedūros gali paveikti pacientą bakterijomis, kurios gali užkrėsti arterijas ir širdies sieneles, todėl pacientų prašoma pranešti odontologui apie bet kokias širdies ligas prieš atlikdami dantų gydymą.
Mikotinės aneurizmos simptomai yra kaklo, rankos ar pilvo skausmas. Taip pat gali pasireikšti karščiavimas, nuovargis, pykinimas ir silpnumas. Kaip ir bet kokio tipo aneurizmos atveju, plyšimas gali būti mirtinas. Galimo plyšimo požymiai yra aukštas kraujospūdis, padidėjęs širdies susitraukimų dažnis ir galvos svaigimas. Greitai suteikus medicininę pagalbą, atliekama kompiuterinė tomografija, arba KT, skenavimas ir ultragarsas, siekiant nustatyti aneurizmos vietą, dydį ir mastą bei nustatyti veiksmingiausią gydymo kursą.
Mikozinės aneurizmos gydymas gali būti rizikingas. Antibiotikai, skirti kovai su infekcija, skiriami nuo keturių iki šešių savaičių. Serijinė angiografija gali būti naudojama antibiotikų veiksmingumui stebėti. Nors vaistai gali sumažinti mikozinę aneurizmą, vis tiek yra tikimybė, kad ji padidės ir gali susidaryti naujų.
Chirurgija daugeliu atvejų yra būtinybė. Priklausomai nuo vietos, infekcijos laipsnio ir paciento imuninės sistemos būklės, gali būti atliekama ekstraanatominė rekonstrukcija arba in situ endovaskulinė rekonstrukcija – pirmoji yra labiau paplitusi nei antroji. Ekstraanatominei rekonstrukcijai reikia atlikti daugybę operacijų, apimančių aortos ar arterijų bylinėjimąsi, užkrėsto audinio eksciziją ir ekstraanatominį šuntavimą per neužkrėstą plokštumą.
Endovaskulinė in situ rekonstrukcija svarstoma, kai ekstraanatominė rekonstrukcija yra per daug rizikinga dėl to, kad mikotinė aneurizma yra per arti širdies, pavyzdžiui, kylančioje aortoje. Ši procedūra apima in situ aortos kanalo homografo, sudaryto iš užšaldyto aortos audinio, įterpimą. In situ rekonstrukcijai pastaraisiais metais buvo skiriama daugiau dėmesio, nes sumažėjo pooperacinių infekcijų ir pagerėjo išgyvenamumas.
Paprastai vienintelis būdas užkirsti kelią mikozinei aneurizmai yra atidžiai stebėti pagrindines sąlygas, dėl kurių ji gali išsivystyti. Nors mikozinės aneurizmos gali būti mirtinos, pasveikti galima. Pasikartojantis ar nuolatinis skausmas, kuris nepraeina arba stiprėja, kraujospūdžio šuolis ar širdies susitraukimų dažnis, kuris nesulėtėja ramybėje, arba ilgiau nei penkias–septynias dienas trunkantis karščiavimas – simptomai, kurių nereikėtų ignoruoti.