Klausimas, kaip elgtis su smurtaujančiu tėvu, priklauso nuo besiklausančio asmens. Kai kuriems specialistams, pvz., mokytojams, terapeutams ir gydytojams, kuriuos vyriausybė įpareigojo pranešti apie piktnaudžiavimą, yra specialios taisyklės, kaip pateikti pranešimą. Jiems nepranešimas apie piktnaudžiavimą gali būti baudžiamas. Asmuo, kuris nėra įpareigotas pranešti apie piktnaudžiavimą, susiduria su kitokiomis problemomis, nes, nors gali nebūti konkrečių įstatymų, reikalaujančių įsikišimo, leisti piktnaudžiavimą tęsti gali būti nesąžininga, o kartais būtina tiesioginė ir neatidėliotina intervencija.
Pastarajai grupei, kurią sudaro paprasti piliečiai, tikrai reikia patarimo, kaip elgtis su smurtaujančiu tėvu, nors paprastai pirmoji rekomendacija yra vengti tiesioginio kontakto su tuo tėvu. Saugumo sumetimais žmonės turi pagalvoti, ar tiesioginis įsikišimas gali sukelti asmeninę žalą. Smurtautojas juk fiziškai smurtauja prieš vaiką. Tas asmuo turi būti laikomas keliančiu potencialų pavojų.
Nebent paprastas pilietis žino, kad vaikui gresia tiesioginis, gyvybei pavojingas pavojus, tiesioginis įsikišimas nerekomenduojamas. Geresnis būdas, jei asmuo žino, kas yra smurtautojas, yra susisiekti su vietos valdžios institucijomis, paprastai tokiomis agentūromis kaip vaikų apsaugos tarnybos, ir pranešti apie prievartą. Pranešimai dažniausiai būna anoniminiai.
Dažnai tyrimai negali visiškai nustatyti prievartos prieš vaiką. Jei pasibaigus tyrimui piktnaudžiavimas tęsiasi, žmonės turėtų vėl kreiptis į vaikų apsaugos agentūrą. Deja, kartais gali prireikti kelių pranešimų, kol piktnaudžiavimas bus visiškai nustatytas. Gali būti naudinga išlikti budriems ir iškviesti policiją bet kokio kito piktnaudžiavimo atveju.
Esant aplinkybėms, kai smurtaujantis tėvas šiuo metu kelia grėsmę vaiko gyvybei, tikriausiai geriausia pirmoji reakcija – iškviesti policijos greitąją pagalbą. Vėliau gali prireikti asmeninio įsikišimo siekiant sustabdyti prievartą. Žmonės turėtų turėti omenyje, kad toks įsikišimas nėra be galimo fizinio pavojaus arba gali sustiprinti tėvų veiksmus vaiko atžvilgiu.
Tie, kurie yra įgalioti teismo reporteriai, yra teisiškai įpareigoti pranešti apie bet kokius pagrįstus įtarimus dėl prievartos prieš vaikus. Tokiais atvejais jie tiesiogiai kreipiasi į policiją arba vaikų apsaugos tarnybas. Jei vaikas tuo metu yra jų globoje, jie gali turėti teisę išlaikyti tą vaiką, tačiau jie nebūtinai gali užkirsti kelią vaikui išvykti su smurtaujančiu tėvu.
Labai mažai daroma „susitvarkyti“ su smurtaujančiu tėvu, o daugiausia dėmesio skiriama pagalbai vaikui. Paprastai vengiama tiesioginės konfrontacijos su tėvais. Pagrindinis tikslas yra įtraukti įstaigą, kuri pagal įstatymus turi teisę veikti ir pašalinti vaiką iš įtariamos prievartos situacijos, kol vyksta tyrimas.
Kitaip, jei šio klausimo užduodantis asmuo yra nepilnametis ar suaugęs smurtaujančio tėvo vaikas. Nepilnametis vaikas yra labiausiai pažeidžiamas, ir nesvarbu, ar prievarta yra fizinio ar žodinio pobūdžio, jam reikia pagalbos iš patikimų suaugusiųjų šaltinių. Labai rekomenduojama, kad nepilnamečiai pasikalbėtų su autoritetais, pvz., mokytojais, patarėjais ar ministrais, kad gautų pagalbą. Sulaukti pagalbos žiaurioje situacijoje yra sunkus ir drąsus dalykas.
Suaugusiems smurtaujančių tėvų vaikams taip pat gali būti sunku rasti saugumą ir ramybę. Kadangi tikėtina, kad prievarta buvo daroma nuo vaikystės, sunku sulaužyti modelius ir patekti į tokią psichikos vietą, kur tėvų prievarta būtų laikoma neteisinga. Suaugusiesiems, kurie buvo tokiomis aplinkybėmis, reikia pagalbos, ir užuot iš pradžių tiesiogiai susidūrę su tėvais, jiems gali būti naudingiausia dirbti su terapeutu. Paprastai patariama žmonėms palikti namus, kuriuose patiriama prievarta, jei jie vis dar gyvena su sunkiais tėvais.