Plačiąja prasme kompiuterinė muzika yra bet kokia muzika, sukurta, atkurta arba atliekama naudojant kompiuterines technologijas. Tiksliau tariant, šis terminas paprastai reiškia muziką realiuoju laiku, kurią kompiuterio programinė įranga generuoja pagal iš anksto nustatytus apribojimus. Rečiau šis terminas gali reikšti muzikos kūrime naudojamų technologijų tyrimą.
Realaus laiko kompiuterių generuojama muzika dažnai remiasi tokiomis technologijomis kaip sintezė ir skaitmeninis signalų apdorojimas. Šios technologijos, apvyniotos arba sujungtos su konkrečiomis programinėmis programomis, sutvarko atskirų garsų sekas, natų trukmę ir aukštį. Tada programos vartotojas vykdo paprastą komandą, pvz., paspaudžia mygtuką „Play“, kad programa galėtų paversti seką garsais, lengvai paskirstomais per garsiakalbius. Šio tipo muzikos bruožas yra tas, kad kompiuteris iš esmės tampa muzikantu. Tai reiškia, kad muziką lengva transportuoti, o ją labai dažnai gaminti pigiau nei naudojant gyvus grotuvus ar dainininkus.
Pagrindinis kompiuterinės muzikos realiuoju laiku pranašumas yra tas, kad susijusios programos gali skleisti garsus, kurių paprastai neįmanoma iš kitų šaltinių. Tai dažnai daroma maišant ir sluoksniuojant skirtingus garso takelius. Pavyzdžiui, muzikantas galėtų sumaišyti liūto riaumojimą su automobilio variklio garsu, kad sukurtų naują, unikalų garsą. Tada jis galėjo toliau reguliuoti aukštį ir įtraukti garsą į muzikos sistemą. Faktas, kad kompiuterinė muzika realiuoju laiku turi beveik neribotus garsų derinius, kuriuos galima generuoti, reiškia, kad žmonės turi beveik neribotą kompozicijos paletę, su kuria gali dirbti. Kompozicija gali apimti daugiau, nei „paprasti“ muzikantai techniškai sugeba groti ar dainuoti.
Kompiuterinė muzika ne visada turi būti girdima. Geriausias negarsinės kompiuterinės muzikos pavyzdys yra natos, sukurtos naudojant tokias programas kaip Sibelius ir Finale. Šių tipų programų naudotojai informaciją apie tonus ir jų trukmę įveda per QUERTY arba muzikos klaviatūras, kurias kompiuterių programos paverčia įskaitomais muzikos simboliais. Tada muzikantai gali išsaugoti įvestus duomenis arba atsispausdinti, kad atliktų su tikrais žaidėjais ir dainininkais. Kartais negarsinė kompiuterinė muzika susieja su klausos kompiuterine muzika, pvz., jei programa gali atkurti įvestus tonus naudodama midi arba atrinkto garso bibliotekas.
Tai, kad kompiuteriai yra palyginti nauja technologija, reiškia, kad kompiuterinė muzika vis dar vystosi. Palyginti su kitais muzikos žanrais, kompiuterinė muzika yra laikoma šiuolaikine ir net avangardine. Tačiau tai nereiškia, kad tai neįprasta. Pavyzdžiui, daugelis filmų kūrėjų į savo garso takelius įtraukia kompiuterinę muziką, kai projektas turi mažesnį biudžetą arba kai jiems atrodo, kad norint sukurti tinkamą nuotaiką, scenoje reikia „nežemiškų“ garsų. Kai kurie universitetai taip pat siūlo programas, specialiai sukurtas kompiuterinei muzikai.
Žmonėms, studijuojantiems kompiuteriais sukurtą muziką, kyla iššūkių tai, kad naujos technologijos nuolat tobulėja. Programos ar metodai dažnai būna labai trumpi. Be to, muzikoje reikalingas kūrybiškumas nuolat skatina muzikantus galvoti, kaip jie galėtų susieti skirtingas technologijas, kad sukurtų naujus efektus.