Adie vyzdys yra neurologinė būklė, kuriai būdingas jautrumo akies šviesai trūkumas. Akis paprastai labai greitai reaguoja į šviesos lygio pokyčius ir labai greitai prisitaiko, kad būtų išvengta neryškaus regėjimo. Paciento, turinčio Adie vyzdį, vienos ar kelių akių reakcija gali būti uždelsta, todėl neretai vienas vyzdys išsiplėtė labiau nei kitas. Tiesą sakant, skiriamasis Adie vyzdžio požymis yra nuolat išsiplėtęs vyzdys, kuris prastai reaguoja į šviesos lygio pokyčius, jei iš viso reaguoja.
Atrodo, kad šią būklę sukėlė infekcija arba uždegimas, kuris pažeidžia raumenis ir nervus, atsakingus už vyzdžio išsiplėtimą. Paciento, sergančio Adie vyzdžiu, raumenys, kurie paprastai išsiplečia ir susitraukia vyzdį, nereaguoja taip, kaip turėtų. Šią būklę gali diagnozuoti akių gydytojas arba neurologas, kuris taip pat gali rekomenduoti tinkamą gydymą.
Specializuoti receptiniai akiniai gali būti naudojami regėjimo problemoms, susijusioms su Adie vyzdžiu, kompensuoti. Vaistai taip pat gali būti naudojami būklei ir simptomams valdyti bei pacientui jaustis patogiau. Jei šios priemonės nepadeda, gali būti atliekama operacija, kurios metu plyšta simpatinio nervo kamieno dalis. Ši procedūra rekomenduojama tik tada, kai kitos priemonės neveikia, nes yra potencialiai rizikingos, o ją turi atlikti labai patyręs chirurgas, itin gerai išmanantis tos srities nervų anatomiją.
Ši būklė taip pat žinoma kaip Homes-Adie sindromas arba Adie tonizuojantis vyzdžio sindromas. Jei jis nustatomas pacientui, gydytojas gali bandyti nustatyti priežastį. Sužinoti apie priežastį gali būti svarbu, nes pacientui gali kilti kitų problemų ir šių problemų galima išvengti gydant arba pastebėti anksčiau jų ieškantis asmuo. Pacientas ir gydytojas taip pat gali tiesiog būti suinteresuoti sužinoti apie būklės kilmę.
Adie vyzdys yra nuolatinis ir laikui bėgant gali pablogėti. Dėl šios priežasties pacientai turėtų per pirmuosius seansus įspėti naujus gydytojus apie savo būklę, kad į tai būtų galima atsižvelgti įprasto gydymo metu. Taip pat svarbu reguliariai tikrintis akis, kad būtų galima patikrinti tolesnę būklės progresavimą ir nustatyti, ar reikia keisti paciento gydymo planą.