Sujaudinta depresija yra būklė, kuriai būdingi keli lengvai atpažįstami simptomai. Daugiausia problemų bandoma apibūdinti, kaip ši liga tinka diagnostiškai, ypač kai reikia pateikti gydymo rekomendacijas. Tai dažnai apibūdinama kaip depresija su kai kuriais hipomanijos simptomais, tačiau ar dėl to liga priartėja prie bipolinės ar depresinės būsenos, yra labai ginčytina. Priežastis, dėl kurios žmonės nesutaria šiuo klausimu, yra ta, kad depresijos ir bipolinių sutrikimų gydymas nėra tas pats, o bandymas suprasti pagrindinę susijaudinusios depresijos priežastį gali būti labai naudingas nustatant geriausią gydymą.
Kalbant apie simptomus, asmuo, sergantis šia liga, rečiau atrodo melancholiškas ir labiau linkęs būti labai dirglus ar sutrikęs. Žmonės gali daryti tokius dalykus, kaip lengvai šaukti ant kitų, žingsniuoti ant grindų, kibti į odą, plaukus ar drabužius arba traukti iš jų, jausti didelį nerimą ir negalėjimą sėdėti kurį laiką, jiems gali būti sunku suprasti, kas negerai. Šis ypatingas neramumas iš dalies gali paaiškinti didelį susierzinimą kitiems. Asmuo, patiriantis šią būklę, yra varomas iš vidaus ir yra stipraus psichinio diskomforto būsenoje.
Paprastai šie simptomai turi trukti keletą dienų, kad sutrikimas būtų laikomas tikra susijaudinusia depresija, ir labai dažnai taip ir būna, todėl diagnozuoti tampa šiek tiek lengviau. Tai, kas nėra taip paprasta, yra nustatyti gydymo tipą. Kai kurie gydytojai išmoksta skirti antidepresantus „depresijos būsenai“ gydyti, o kiti mano, kad sutrikimas yra daug arčiau bipolinio II tipo, todėl nusipelno gydymo nuotaikos stabilizatoriais. Taikant bet kurį gydymo būdą, galima būtų apsvarstyti papildomus vaistus, įskaitant vaistus nuo nerimo, pvz., benzodiazepinus, netipinius antipsichozinius vaistus, tokius kaip kvetiapinas ar aripiprazolas, ir galbūt kitus.
Priežastis, kodėl susijaudinusios depresijos gydymas yra toks didelis, yra ta, kad antidepresantai gali sukelti hipomaniją, kuri gali paskatinti sutrikimą, o ne padėti jį nuraminti. Be to, kai kurie netipiniai antipsichoziniai vaistai yra susiję su akatizijos – gilaus vidinio neramumo jausmo, galinčio imituoti pačius susijaudinimo simptomus, atsiradimu. Todėl gydymas yra sudėtingas ir ne visi gydytojai susitars dėl tinkamiausio kurso.
Kita kliūtis gydyti būklę gali būti ta, kad susijaudinę depresija sergantys žmonės ne visada gali laikytis medicininių nurodymų. Kol būklė neišnyks, o tai gali užtrukti, kol bus rasti tinkami vaistai, apeliacija į protą gali būti nevaisinga. Gali prireikti didesnės priežiūros, kol simptomai išnyks. Tai gali reikšti hospitalizavimą arba tai gali reikšti, kad šeimos narys ar draugas taps slaugos partneriu, kad būtų užtikrintas vaistų laikymasis. Tai gali būti sunku prižiūrėtojui, nes tokios būsenos žmonės gali būti pikti, įžeidžiantys arba nuolat irzlūs bei iššūkių keliantys.
Susijaudinusi depresija dažnai vadinama viena blogiausių depresijos formų ir ja dažniau pasireiškia ne jaunesni nei vidutinio amžiaus žmonės. Kai ši būklė pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, reikia labiau stengtis vengti tam tikrų rūšių vaistų, kurie gali sukelti didelę vyresnio amžiaus žmonių mirties riziką. Vaistų valdymo problemos kelia papildomą iššūkį, o tam tikri vaistai, įskaitant daugumą netipinių antipsichozinių vaistų, negali būti naudojami hipomanijos simptomams numalšinti.
Visais atvejais gydytojai ieško veiksmingų ir gerai toleruojamų vaistų derinio. Kai pacientai pasveiks po ūminės šios ligos fazės, jie vis tiek turi vartoti paskirtus vaistus. Taip pat žmonėms, sergantiems šia liga, rekomenduojama pradėti gydymą, kai jie išeina iš susijaudinimo. Terapija ir psichofarmakologinis valdymas yra naudingos priemonės, kai jos derinamos.