Skirtumas tarp lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) ir emfizemos yra tas, kad LOPL yra bendras terminas, reiškiantis lėtines kvėpavimo takų ligas, apimančias emfizemą kartu su kitomis ligomis, tokiomis kaip lėtinis bronchitas ir astma. Šiuo atžvilgiu šių dviejų skirtumų pirmiausia yra apibrėžimas ir mirtingumas. LOPL sergantys pacientai susiduria su daugybe ligų, todėl jų mirtingumas yra didesnis nei tų, kurie kenčia tik nuo emfizemos. Kad būtų diagnozuota LOPL arba emfizema, paciento plaučiai turi būti visam laikui pažeisti, neleidžiant pakankamai deguonies cirkuliuoti visame kūne.
Ryškiausias LOPL ir emfizemos simptomas yra plaučių nesugebėjimas tinkamai iškvėpti. Jei negalią sukelia tik plaučių alveolinių maišelių pažeidimas, pacientui dažniausiai diagnozuojama emfizema. Kita vertus, jei šį simptomą apsunkina bronchitas, kuris yra bronchų dirginimas, arba astma, paprastai nustatoma LOPL diagnozė. Tiek LOPL, tiek emfizemą dažniausiai sukelia tiesioginis tabako dūmų įkvėpimas, nors kai kurios pūslinės plaučių ligos, cistinė fibrozė ir alfa-1 antitripsino trūkumai taip pat buvo susiję su abiem ligomis. Asmenys, sergantys lėtine astma, ypač nuo vaikystės, dažnai turi didesnę riziką susirgti emfizema ir vėliau LOPL, jei jie rūko tabaką.
Pirmasis tiek LOPL, tiek emfizemos požymis yra stiprus dusulys po fizinio krūvio. Šis simptomas sunkėja ir ryškėja ligai progresuojant, kol pacientas pradeda dusti net ramybės būsenoje. Lėtinis bronchitas, dar viena būtina sąlyga LOPL diagnozei nustatyti, diagnozuojamas, kai yra lėtinis kosulys, per didelis gleivių susidarymas, o kartais ir cianozė – melsvas odos atspalvis. Laipsniškas plaučių funkcijos praradimas, kuriam būdingi šie bendrieji simptomai, yra diagnostikos kriterijai, kuriais remiantis nustatoma LOPL diagnozė. Jei liga serga artimas šeimos narys, diagnozė gali būti nustatyta anksčiau, nes tyrimai rodo galimą genetinį ryšį ir su minėtomis kvėpavimo takų ligomis.
LOPL ir emfizemą galima kiekybiškai įvertinti atliekant laboratorinius tyrimus. Dažniausias tyrimas yra plaučių funkcijos tyrimas, vadinamas spirometrija. Bandymas atliekamas pučiant į aparatą, galintį nustatyti specifinį plaučių talpą. Šis neinvazinis tyrimas paprastai yra pirmasis veiksmas, kai įtariama kvėpavimo patogenezė. Norėdami nustatyti galutinę diagnozę, gydytojas gali atlikti rentgeno spindulius ar kitus plaučių nuskaitymus, kad nustatytų pažeistus audinius.