Anhidrozė, dar žinoma kaip hipohidrozė, yra sveikatos būklė, kuriai būdingas organizmo nesugebėjimas tinkamai prakaituoti. Galimai gyvybei pavojingą būklę, prakaitavimo trūkumą sunku diagnozuoti ir tai gali reikšti, kad yra pagrindinė liga. Keletas sąlygų gali prisidėti prie hipohidrozės išsivystymo, įskaitant nervų ar odos pažeidimus, dehidrataciją ir genetiką. Gydymas apima anhidrozę sukeliančios pagrindinės būklės nustatymą ir palengvinimą.
Hipohidrozė yra būklė, atsirandanti dėl prakaito liaukų traumos, dėl kurios sutrinka jų funkcija. Dažnos traumų priežastys yra vegetacinės nervų sistemos pažeidimai, odos pažeidimai ir neigiamas poveikis, atsirandantis dėl tam tikrų vaistų vartojimo. Anhidrozę gali sukelti kiti veiksniai, kurie negali būti tiesiogiai traumuojantys, įskaitant dehidrataciją ir genetiką.
Asmenims, patyrusiems nervų pažeidimą dėl antrinės būklės, pvz., alkoholizmo ar diabeto, anhidrozė gali išsivystyti kaip sunkesnės būklės simptomas. Tie, kuriems buvo diagnozuotas medžiagų apykaitos sutrikimas, pvz., Fabry liga arba Hornerio sindromas, taip pat gali rodyti simptomus, susijusius su prakaitavimo trūkumu. Asmenys, patyrę odos traumą, pavyzdžiui, nudegę, gali nesugebėti prakaituoti pažeistoje vietoje. Tam tikri receptiniai vaistai taip pat gali slopinti normalų prakaitavimą, įskaitant kai kurių kraujospūdžio, psichikos ir pykinimo vaistų vartojimą.
Kai kurie žmonės gali lengvai dehidratuoti, todėl gali išsekti kūno skysčiai. Dehidratacija gali pabloginti organizmo gebėjimą atvėsti ir normaliai funkcionuoti. Dehidratacija, dažniausiai susijusi su liga ar per dideliu karščio poveikiu, taip pat gali atsirasti vartojant tam tikrus vaistus ar vartojant alkoholį.
Jei hipohidrozės išsivystymas yra genetinis, asmuo paprastai gimsta su prakaito liaukomis, kurios neveikia tinkamai. Kai kuriais atvejais pagrindinė, paveldima būklė gali sutrikdyti prakaitavimą. Hipohidrozinė ektoderminė displazija yra būklė, paveikianti asmens prakaito liaukų vystymąsi ir galinti sukelti tai, kad asmuo jų turi per mažai arba iš viso jų nėra.
Akivaizdu, kad ryškiausias su šia būkle susijęs simptomas yra prakaitavimo trūkumas. Žmonėms, kuriems pažeidžiamos didesnės kūno dalys, gali kilti didesnė komplikacijų, tokių kaip šilumos smūgis, rizika. Prakaito trūkumas gali atsirasti dėmėse ant kūno, didžiojoje kūno dalyje arba tam tikroje vietoje. Asmuo, sergantis anhidroze, taip pat gali būti besimptomis arba nejausti jokių simptomų, o tai gali prisidėti prie komplikacijų atsiradimo.
Asmenims, sergantiems anhidroze ir kuriems pasireiškia simptomai, gali atsirasti papildomų požymių, įskaitant galvos svaigimą, raumenų mėšlungį ir veido bei kaklo paraudimą arba paraudimą. Dėl sunkių simptomų, sukeliančių fizinį silpnumą, pykinimą ar pagreitėjusį širdies ritmą, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Vyresnio amžiaus asmenims arba tiems, kurie serga tam tikromis sveikatos ligomis, pavyzdžiui, diabetu, gali padidėti anhidrozės išsivystymo rizika.
Hipohidrozės diagnozei patvirtinti naudojami keli testai. Kiekybinis sudomotorinio aksono reflekso testas (QSART) yra neskausmingas testas, kuris gali būti naudojamas išmatuoti prakaito kiekį, pagamintą reaguojant į dirgiklius. Norint įvertinti asmens prakaito pasiskirstymą, gali būti naudojamas prakaito atspaudo testas. Termoreguliacinis prakaito testas apima miltelių pavidalo medžiagos naudojimą ant odos prieš veikiant aukštesnei temperatūrai, kad išprovokuotų prakaitavimą. Kai asmuo prakaituoja, milteliai keičia spalvą, leidžiantį analizuoti jo prakaitavimo modelį.
Gydymas, susijęs su hipohidroze, paprastai skiriamas siekiant pašalinti pagrindinę trūkumo priežastį arba su karščiu susijusius simptomus. Neatidėliotinas perkaitimo gydymas gali apimti asmens perkėlimą į vėsesnę aplinką, vėsių gėrimų davimą ir odos purškimą vėsiu vandeniu. Asmenys, smarkiai perkaitę, turi nedelsdami kreiptis į gydytoją, kad išvengtų simptomų pablogėjimo. Su anhidroze susijusios komplikacijos yra šilumos smūgis, mėšlungis ir šilumos išsekimas.