Vandeninė dilgėlinė yra neįprasta dermatologinė būklė, kuriai būdingas bėrimas po vandens poveikio. Bėrimas gali atsirasti per kelias minutes po vandens poveikio ir gali trukti iki dviejų valandų. Bėrimas dažnai būna niežtintis ir skausmingas, o tai pacientui gali sukelti didelį diskomfortą. Vandeninė dilgėlinė nėra išgydoma, nors kartais jai gydyti gali būti skiriami vaistai, o būklė gali būti įgimta arba įgyta. Kai kurie pacientai, pavyzdžiui, po medicininio gydymo dėl kitos būklės, pasireiškia ir pastebi, kad laikui bėgant jų jautrumas vandeniui mažėja.
Ši būklė kartais apibūdinama kaip „vandens alergija“, tačiau tai nėra visiškai tiksli. Atrodo, kad histamino atsakai ne visada yra susiję su vandenine dilgėline, o tai reiškia, kad alerginė reakcija gali pasireikšti ne visais atvejais. Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys šią būklę, yra tiesiog labai jautrūs medžiagoms, esančioms vandenyje, kuris nėra distiliuotas, įskaitant jonus, kurių yra natūraliai kartu su priedais, tokiais kaip chloras.
Kai žmogus, sergantis vandenine dilgėline, patenka į vandenį, ant odos atsiranda raudonos dilgėlinės. Dėmėtas bėrimas gali atsirasti visur, kur vanduo pateko į kūną, ir gali niežėti arba nudeginti. Antihistamininiai vaistai nesumažina bėrimo, nors kai kurie vietiniai vaistai gali palengvinti niežėjimą ir patinimą. Bėrimas išnyks savaime, kol pacientas bus sausas.
Gydytojas gali diagnozuoti akvageninę dilgėlinę, naudodamas pacientą įprastu ir distiliuotu vandeniu ir atkreipdamas dėmesį į atsakus. Distiliuotas vanduo neturėtų sukelti reakcijos. Nustačius diagnozę, pacientas turi sutelkti dėmesį į būklės valdymą. Tokie dalykai kaip dušai ir vonios paprastai turi būti trumpi, o pacientas paprastai negali užsiimti tokia veikla kaip plaukimas. Pacientai taip pat gali būti jautrūs prakaitui, todėl jiems gali būti patariama susilaikyti nuo prakaituojančios veiklos ir būti vėsiomis karštomis dienomis, kad neprakaituotų.
Kaip aptarta aukščiau, kai kuriems pacientams, sergantiems vandenine dilgėline, jų jautrumas vandeniui laikui bėgant mažėja, o tai gali leisti jiems užsiimti daugiau veiklos. Kadangi ši būklė yra reta, svarbu, kad pacientai slaugytojus informuotų apie situaciją, o mažiems vaikams taip pat rekomenduojama patarti mokytojams ir vaikų priežiūros paslaugų teikėjams dėl vandeninės dilgėlinės. Pacientai taip pat gali norėti nešiotis medicininės perspėjimo kortelę su informacija apie jų būklę, kad slaugos paslaugų teikėjai būtų įspėjami apie jų jautrumą vandeniui, jei jie būtų skubios medicinos pagalbos atveju.