Radioimuninis tyrimas, medicinos sluoksniuose dažnai žinomas tiesiog kaip RIA, yra laboratorinis metodas arba metodas, kuriuo santykiniu tikslumu matuojama nedidelė hormonų ir kitų antigenų koncentracija žmogaus organizme. Jis plačiai naudojamas daugelyje aptikimo ekranų, pradedant ieškant narkotikų, pvz., narkotinių medžiagų, baigiant skenavimu, siekiant nustatyti tam tikras ligas ar alergijos žymenis. Tikslus jo veikimo būdas yra gana sudėtingas ir apima žinomų antigenų „žymėjimą“ arba žymėjimą radioaktyviais izotopais, kad juos būtų galima greitai atpažinti, palyginti su mėginiu. Priešingai, iš tikrųjų atlikti testą paprastai yra gana paprasta ir paprastai nėra taip brangu, kaip daug daugiau susijusių procedūrų. Tačiau tam reikia naudoti labai jautrią įrangą, o dauguma ligoninių ir laboratorijų reikalauja, kad operatoriai turėtų specializuotą mokymą ir kartais net licenciją, kad galėtų atlikti bandymus. Procedūra kartais laikoma šiek tiek pasenusia ir kai kuriose vietose buvo pakeista greitesniais metodais, kuriuose nenaudojamos radioaktyviosios dalelės. Šios dalelės gali kelti pavojų sveikatai ir saugai netinkamai tvarkomos.
Patogus abonementas
Paprastai tariant, radioimuninis tyrimas yra cheminis procesas, leidžiantis tyrėjams pamatyti ir identifikuoti atskiras daleles iš didelių grupių. Procesas yra sudėtingas, tačiau paprastai jį atlikti nėra sunku. Pirma, laboratorijos technikai turi gauti medžiagą, kurioje yra jų tiriamo antigeno. Tada šis antigenas įšvirkščiamas radioaktyviomis cheminėmis medžiagomis, pavyzdžiui, gama radioaktyviu izotopu, pagamintu iš jodo ar kitos medžiagos. Dėl radioaktyvių cheminių medžiagų antigenas tampa radioaktyvus, o tai savo ruožtu leidžia jį stebėti tam tikromis sąlygomis ir naudojant tam tikrą specializuotą įrangą.
Tada radioaktyvusis antigenas sumaišomas su nustatytu kiekiu antikūnų, kuriuos mokslininkai nustatė tinkamus. Antigenai ir antikūnai jungiasi vienas su kitu ir tampa viena medžiaga. Tai yra bandymo etalonas arba pagrindas. Tada pridedama nežinoma medžiaga, kurioje yra nedidelis kiekis antigeno. Ši nauja medžiaga yra bandoma medžiaga.
Pridėjus naujos medžiagos, vadinamos „šalta“ arba „nepažymėta“, naujoje medžiagoje esantys antigenai taip pat bando prisijungti prie antikūnų. Tai darydami jie išstumia radioaktyviąsias medžiagas, kurios buvo prijungtos prie šių antikūnų. Dėl to radioaktyviosios medžiagos atsiskiria nuo antikūnų. Tada mokslininkai gali išmatuoti laisvųjų radioaktyviųjų medžiagų, kurios tapo nesusietos, kiekį, kad susidarytų rišimosi kreivė. Prisirišimo kreivė rodo antigenų kiekį nežinomoje medžiagoje.
Atradimas ir ankstyvas naudojimas
Pirmą kartą šį procesą šeštajame dešimtmetyje atrado ir ištobulino amerikiečių gydytojai Rosalyn Yalow ir Solomon Berson. Jis pirmą kartą buvo naudojamas padėti mokslininkams nustatyti kraujo tūrį, jodo metabolizmą ir insulino lygį. Radioimuninis tyrimas padidino jo gyvybingumą, nes gali išmatuoti pėdsakus medžiagų naudojant jautrius laboratorinius metodus. Narkotikai ir hormonai yra kai kurios medžiagos, kurias šiandien galima išmatuoti.
Daugiau modernių programų
Radioimuninis tyrimas laikomas branduolinės medicinos radioaktyvių matavimų pradininku, nes radioaktyviosios medžiagos paprastai parodomos labai aiškiai ir tiksliai. Metodas naudojamas daug, įskaitant kraujo banko patikrą dėl hepatito, vaistų aptikimą, virusų sekimą, ankstyvą leukemijos ir kitų vėžio aptikimą bei žmogaus augimo hormonų matavimą. Jie taip pat gali padėti aptikti įvairių rūšių opas, pavyzdžiui, pepsines opas.
Nors procesas vis dar naudojamas laboratorijose visame pasaulyje, daugelyje vietų jis visiškai arba iš dalies buvo pakeistas pažangesniais metodais, kurie mažiau priklauso nuo radioaktyviųjų medžiagų. Vienas ryškiausių iš jų yra su fermentais susietas imunosorbentinis tyrimas (ELISA), kuris naudoja biocheminį procesą ir apeina radioaktyvumo poreikį.
Specialios atsargumo priemonės ir reikalinga licencija
Radioaktyviosios medžiagos gali būti saugios, kai jos naudojamos tinkamai, tačiau jos yra gana lakios ir su jomis reikia elgtis labai atsargiai. Laboratorijos darbuotojai, atliekantys tai ir susijusias procedūras, dirbdami su dalelėmis paprastai turi dėvėti specialius apsauginius drabužius, taip pat turi naudoti specializuotas mašinas ir įrangą. Šie dalykai gali padidinti grynąsias procedūros ir laboratorijos eksploatavimo išlaidas; kai kuriose jurisdikcijose taip pat reikalaujama, kad technikai būtų specialiai apmokyti dirbti su radioaktyviomis medžiagomis. Taip pat gali prireikti licencijų ir sertifikatų.