Sielvarto konsultavimas yra terapijos forma, kuri gali būti naudojama individualiems asmenims arba grupėms, sutelkiant dėmesį į stiprų kažkieno netekties jausmą. Tai gali būti daroma mirus mylimam žmogui arba po kitų sielvartą sukeliančių situacijų, tokių kaip santuokos iširimas, darbo praradimas, mirtina liga ar daugybė kitų priežasčių. Visais atvejais sielvarto konsultacijos bando susidoroti su intensyviais žmogaus jausmais po netekties.
Sielvarto konsultavimas yra gana įprastas grupėse. Taip yra todėl, kad bendraamžių konsultavimas ir santykiai su kitais, kurie gali užjausti savo netektį, sumažina sielvarto sukeltą izoliacijos jausmą. Grupinei terapijai gali vadovauti grupė arba ją gali vadovauti ir moderuoti psichikos sveikatos specialistas arba sielvarto patarėjas. Daugelį žmonių, kurie nėra terapeutai, apmoko tokios organizacijos kaip Hospice, kad padėtų vykdyti sielvarto terapijos grupes.
Pagrindiniai sielvarto konsultavimo tikslai nėra tokie patys kaip terapijos, kai norima arba reikia pakeisti elgesį. Vietoj to, patarėjo tikslas yra „būti šalia“ gedinčiajam. Tai kartais vadinama užuojauta. Dažniausiai sielvarto konsultantas padeda žmogui tiesiog aktyviai išklausydamas ir demonstruodamas empatiją.
Sielvarto konsultantai pripažįsta, kad sielvartas yra procesas, kurio negalima skubėti. Taigi žmogus bando būti „ten pat“ bet kokioje sielvarto stadijoje, kurią žmogus šiuo metu patiria. Konsultantai taip pat gali priminti žmogui, kad dauguma jausmų ar pasirinkimų, kuriuos jie daro sielvartaujant, yra gana natūralūs ir normalūs.
Pavyzdžiui, kai žmogus netenka mylimo žmogaus, pirmiausia jis gali sulaukti daug malonaus draugų ir šeimos narių dėmesio. Tačiau dauguma draugų ir šeimos narių dažnai norės judėti toliau po kelių savaičių, ypač kai praradimas neturi tiesioginės įtakos jiems asmeniškai. Kita vertus, sielvartaujantis žmogus gali būti nepasiruošęs „judėti toliau“. Tai dažniausiai būna tada, kai sielvarto konsultacijos tampa veiksmingiausios. Tai suteikia asmeniui galimybę toliau spręsti savo netektį ir gauti užuojautos, kurios gali nepasiekti visuomenė ar net artimi draugai ar šeima.
Didžioji dalis sielvarto terapijos teorijos šiandien yra pagrįsta pagrindiniu Elizabeth Kubler-Ross darbu, kuris nustatė keletą sielvarto stadijų. Kubler-Ross darbai tapo tramplinu kitoms teorijoms, kurios plečia jos darbą. Daugelis prieš Kubler-Ross darbą mažai suprato, kad sielvartas yra nelinijinis procesas, kuris gali užtrukti daug laiko.
Taigi sielvarto konsultacijose terapeutas dirba su klientu, kad būtų užjaučiantis proceso liudytojas, bet ne tam, kad jį pagreitintų. Taip pat svarbu suprasti, kad sielvartą žmonės jaučia ir išreiškia skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurios poros kreipiasi į sielvarto terapiją po vaiko netekties. Greičiausiai dalis poros sunkumų yra ta, kad kiekvienas partneris liūdės skirtingai ir negali sielvartauti taip, kaip atrodo jo partneris.
Sužinojus, kad sielvartauti galima įvairiais būdais, poros dažnai išgelbėja vienas kitą nuo kaltinimų, kad jie per daug ar per mažai sielojasi. Sielvarto konsultacijos porų terapijoje gali padėti kiekvienam partneriui išmokti gerbti unikalų kiekvieno žmogaus sielvarto procesą. Tai savo ruožtu gali skatinti empatiją ir didesnį intymumo laipsnį tarp partnerių.