Muzikoje chorinė simfonija yra išplėstinė kompozicija, parašyta chorui ir orkestrui. Taip pat gali būti naudojami solo dainininkai. Dainininko balsai kai kuriuose ar visuose simfonijos judesiuose gali atlikti tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir instrumentai. Šios simfonijos dažnai yra dramatiško arba pasakojimo pobūdžio, dažnai paimdamos dainininkų vartojamą tekstą iš dramos, poezijos ar kitos literatūros. Iš kitų muzikos formų, kuriose vokalistai išryškėja, pavyzdžiui, operų ir oratorijų, jie išsiskiria tuo, kad jų struktūra yra kaip įprastos simfonijos, o visas kūrinys suskirstytas į judesius.
Pirmasis svarbus chorinės simfoninės muzikos pavyzdys yra Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos ketvirtosios dalies chorinis finalas, kuriame naudojami žodžiai iš Friedricho Schillerio poemos „Odė džiaugsmui“. Ši dalis sudaro tik nedidelę viso kūrinio dalį, tačiau būtų įkvėpimas vėlesniems kompozitoriams. Pirmasis žinomas asmuo, pavartojęs terminą „choralinė simfonija“, buvo prancūzų kompozitorius Hectoras Berliozas, kuris jį panaudojo apibūdindamas savo kompoziciją „Roméo et Juliette“ 1858 m. Kiti svarbūs chorinės simfonijos kūrėjai yra Felixas Mendelssohnas ir Franzas Lisztas XIX a. Sergejus Rachmaninovas, Gustavas Mahleris ir Ralphas Vaughanas Williamsas 19-ajame dešimtmetyje.
Kai kuriais atvejais chorinė simfonija kuriama jau galvojant apie konkretų tekstą, dažnai naudojant muzikos sukeliamas emocijas papildant žodžius, o kitais atvejais muzika rašoma pirmiausia, o tekstas pridedamas vėliau. Daugelis literatūros kūrinių buvo panaudoti kaip tekstai chorinėms simfonijoms. Pavyzdžiui, Walto Whitmano eilėraščiai Ralpho Vaughano Williamso „Jūros simfonijoje“, Edgaro Allano Poe „Varpai“ to paties pavadinimo Sergejaus Rachmaninovo simfonijoje ir Psalmių knyga iš Biblijos „Psalmių simfonijoje“. Igoris Stravinskis.
Chorinės simfonijos, kurių tekstas yra iš išorės, nebūtinai tiksliai imituoja originalo formą. Priklausomai nuo to, kas reikalinga muzikai ar konkrečioms temoms ir idėjoms, kurias kompozitorius nori pabrėžti, originalaus teksto dalys gali būti dainuojamos ne pradine tvarka, kartojamos, praleidžiamos arba pridedamos. Kai kurios chorinės simfonijos, pavyzdžiui, Ralpho Vaughanano Williamso „Sinfonia Antartica“, nėra paremtos jokiu tekstu ir naudoja bežodę chorinę muziką, kad sukeltų tam tikras emocijas ar tam tikrą atmosferą.