Sudaužytos širdies sindromas yra būklė, kuri imituoja masinį širdies priepuolį ir atsiranda dėl didelio streso. Mylimo žmogaus mirtis ar kitas traumuojantis įvykis paprastai sukelia įvykius, sukeliančius sudaužytos širdies sindromą. Paprastai tai sukelia užsitęsęs adrenalino, hormono, kurį žmogaus organizmas išskiria itin didelio streso ir numanomo pavojaus metu, padidėjimas. Tai galiausiai gali „apsvaiginti“ širdį, sukeldama simptomus ir kūno reakcijas, panašias į tas, kurios atsiranda ištikus širdies priepuoliui. Pagrindinis skirtumas tarp šios būklės ir širdies sustojimo yra tas, kad sudaužytos širdies sindromo simptomai yra visiškai grįžtami ir nesukelia nuolatinės žalos.
Daugeliu atvejų sudaužytos širdies sindromą, kuris vadinamas klinikiniu stresinės kardiomiopatijos pavadinimu, gydytojai ir kiti globėjai lengvai supainioja su širdies priepuoliu. Simptomai paprastai yra panašūs arba identiški ir gali būti dusulys, krūtinės skausmas, skystis plaučiuose ir širdies nepakankamumas. Tačiau yra daug ryškių skirtumų, kurie gali paaiškėti tik atidžiau ištyrus pacientą. Prieš tai darant stresinę kardiomiopatiją galima traktuoti kaip širdies priepuolį, kad širdis sugrąžintų į normalų ritmą ir stabilizuotų paciento būklę.
Tyrimai, kurie gali patvirtinti sudaužytos širdies sindromo diagnozę, apima širdies raumens ir aplinkinių audinių bei arterijų patikrinimą. Skirtingai nuo širdies priepuolio aukos, tie, kurie kenčia nuo stresinės kardiomiopatijos, paprastai yra sveiki, neturi arterijų ar venų užsikimšimo ir nepastebimų paties širdies raumens deformacijų. Kiti tyrimai apima kraujo mėginių paėmimą, siekiant patikrinti, ar netrūksta fermentų, kurie paprastai išsiskiria širdies priepuolio metu, ir magnetinio rezonanso tomografiją, kuri atskleidžia, kad raumenys nebuvo pažeisti, kaip ir širdies priepuolio atveju. Tai kartu su paciento informacija, patvirtinančia trauminio įvykio buvimą, gali lemti tvirtą diagnozę.
Laimei, tie, kurie kenčia nuo sudaužytos širdies sindromo, beveik visada gali visiškai pasveikti be ilgalaikės žalos širdžiai. Streso simptomams mažinti gali būti skiriami vaistai, dažnai siūloma terapija. Tai gali sumažinti paciento streso hormonų gamybą ir reakciją į juos, taip sumažinant pasikartojančių epizodų riziką.
Stresinė kardiomiopatija nesukelia tų pačių susitraukimų modelių kaip širdies priepuolis, todėl jos negalima painioti su streso sukeltu širdies priepuoliu. Streso poveikis širdžiai ir tiems pacientams, kuriems gresia didesnis sudaužytos širdies sindromas, lieka plačiai nežinomi, nors atrodo, kad dažniausiai nukenčia pagyvenusios ir vidutinio amžiaus moterys. Atliekami tyrimai, siekiant išsiaiškinti, ar yra genetinis polinkis sirgti kardiomiopatija, o tai yra vienas iš paaiškinimų, kodėl vieni žmonės serga, o kiti – ne.