Metronomas yra mechaninis arba elektroninis prietaisas, naudojamas palaikyti pastovų ritmą atliekant muzikinę praktiką ir grojant. Metronomai būna įvairių formų ir dydžių, dauguma jų lengvai nustatomi taip, kad išlaikytų skirtingą tempą. Ne visi muzikantai naudoja metronomus, o kai kurie mano, kad jų naudojimas prieštarauja jausmams ar aistrai, kuriuos galima išreikšti muzikoje.
Veikiančio metronomo paieškos prasidėjo praėjus maždaug šimtmečiui po Galilėjaus atradimų, susijusių su švytuoklėmis. Pirmieji bandymai sukurti metronomą buvo daugiau ar mažiau nesėkmingi. Taip buvo dėl neprotingo ilgio, reikalingo norint išlaikyti net lėčiausią tempą, todėl greitas tempas tapo neįmanomas.
1812 m. Dietrikas Winkelis pirmasis pradėjo naudoti dvigubo svorio švytuokles, kad sukurtų įrenginį, labai panašų į šiuolaikinius mechaninius metronomus. Johanas Maelzelis pasinaudojo šiomis idėjomis ir pradėjo gaminti nešiojamąjį metronomą, kuriam 1816 m. buvo suteiktas patentas. Jo dizainas žinomas kaip Maelzelio metronomas. Tai atsispindi standartiniame muzikiniame užraše „MM=40“, kuris reiškia Maelzel Metronome.
Iš pradžių metronomai buvo laikomi įrankiu, leidžiančiu tiksliai išmatuoti kūrinio tempą, o ne kaip pagalbinę priemonę muzikantams suderinti konkretų tempą. Daugelis mano, kad šie ankstyvieji metronomai buvo gana netikslūs, o tai liudija labai didelis greitis tam tikrose laiko dalyse. Žinomiausia tai liudija kai kurie Bethoveno darbai, kurie pradėjo naudoti metronomą 1817 m., praėjus metams po jo išleidimo.
Ankstyvieji metronomai buvo paleidžiami tiesiog stumiant švytuoklę arba naudojant suvyniojamą įtaisą, kad jis būtų maitinamas ilgesnį laiką. Judinant nedidelį svorį aukštyn arba žemyn švytuokle, tempas lėtėja arba greitėja. Kai elektros aparatai tapo įprasti 1930-aisiais, daugelis metronomų pradėjo naudoti elektros impulsus, kad išlaikytų laiką, dažnai apšviesdami nedidelę šviesą, kad suteiktų vizualinę užuominą.
Devintajame dešimtmetyje elektroniniai metronomai pradėjo plisti, todėl atsirado daugiau funkcijų ir pritaikyti tempą bei garsą. Daugelis metronomų sugeneruoja paprastą spragtelėjimą kiekvieno takto metu, o šiuolaikiniai metronomai taip pat prideda skambėjimo garsą kiekvieno naujo takto pradžioje. Kai kurie elektroniniai metronomai, ypač esantys kompiuteriuose, leidžia pritaikyti garsus.
Metronomas dažnai rekomenduojamas muzikos studentams kaip vertinga priemonė, padedanti išmokti išlaikyti pastovų tempą. Pavyzdžiui, jei tam tikras muzikos kūrinys yra sunkus, grodamas muzikantas gali susigundyti sulėtinti tempą; metronomas primins jam išlaikyti nuoseklų tempą. Kai kurie muzikantai mano, kad pratimai ar grojimas su metronomu sukuria „mechanišką“ muzikos pojūtį, tačiau palieka mažiau vietos „sūpynės“ ar lankstumo. Be to, kai kurių rūšių muzikos negalima leisti metronomo ritmu.