Veido parestezija yra medicininis terminas, vartojamas apibūdinti veido tirpimo ir dilgčiojimo jausmą, kurį paprastai sukelia trišakio nervo pažeidimas. Simptomai dažnai apima dilgčiojimo ir adatų pojūtį arba veido įtempimą ir tirpimą. Be nervų pažeidimo, veido paresteziją gali sukelti šalta temperatūra, mitybos trūkumai ar įvairios kitos sveikatos būklės. Daugeliu atvejų tiksli šios būklės priežastis lieka nežinoma, net ir po išsamių medicininių tyrimų.
Dauguma veido parestezijos atvejų nerodo sunkios ar gyvybei pavojingos ligos. Jei veido tirpimą ir dilgčiojimą lydi vienos ar abiejų rankų ar kojų tirpimas, reikia kreiptis greitosios medicinos pagalbos, kad įsitikintumėte, jog pacientas nepatyrė insulto. Apie bet kokių staigių veido parestezijos simptomų atsiradimą reikia pranešti gydytojui, kad jis atliktų tolesnį medicininį įvertinimą.
Nervų pažeidimas yra pagrindinė veido parestezijos priežastis ir gali būti trauminio sužalojimo ar natūralių ligų procesų pasekmė. Išsėtinė sklerozė ir diabetas yra du pagrindiniai veiksniai, skatinantys šios būklės vystymąsi. Dantų problemos, ypač susijusios su žandikauliu arba pirminiu veido nervu, vadinamu trišakiu nervu, taip pat gali sukelti veido tirpimą ir dilgčiojimą.
Hormoniniai sutrikimai, mitybos trūkumai ir šalta temperatūra gali sukelti laikiną veido paresteziją. Kai kurie vaistai, ypač vartojami epilepsijai ar kitiems traukulių sutrikimams gydyti, gali sukelti veido nutirpimą. Simptomai paprastai išnyksta, kai tik pašalinama pagrindinė priežastis. Jei simptomai išlieka, gydytojas gali paskirti įvairius medicininius tyrimus, įskaitant rentgeno spindulius ir kraujo tyrimą, siekdamas nustatyti simptomų priežastį.
Veido parestezijos gydymas priklauso nuo pagrindinės būklės priežasties. Dažnai vartojami receptiniai vaistai, nors ne visi patiria palengvėjimą vartojant geriamuosius vaistus. Injekcijos gali būti atliekamos tiesiai į trišakį nervą arba gali būti naudojama chirurginė intervencija, siekiant atitaisyti veido nervų pažeidimus. Jei simptomus sukelia smegenų pažeidimas, pavyzdžiui, insulto atveju, gali nebūti sėkmingų gydymo metodų. Prižiūrintis gydytojas aptars su pacientu visas galimas gydymo galimybes, kad būtų galima parengti individualų priežiūros planą.