Autoimuniniai antikūnai yra imuninių baltymų grupės, kurios gali pakenkti žmogaus organizmui, nes jos nukreiptos į audinius ir organus ir sukelia jų pablogėjimą. Kartais jų buvimas gali būti signalas, kad kūne bręsta bėdos, nes jie gali būti ligų pranašai. Jie taip pat žinomi kaip autoantikūnai.
Kai imuninė sistema susipainioja, ji negali atskirti „savų“ ir „nesava“ baltymų. Autoantikūnai paprastai atakuoja netinkamus taikinius, pavyzdžiui, sveikus organus, ir dėl šios painiavos dažnai pažeidžiamas kūnas. Daugumos sveikų žmonių imuninė sistema gali nustatyti, kas yra draugas ar priešas, bet kai negali, gali atsirasti autoimuninių ligų ir hiperaktyvios reakcijos į dirgiklius, tokius kaip maistas, alergenai.
Žmonės, turintys lėtinių autoimuninių sutrikimų, tokių kaip Grave liga, paprastai turės vieną organą, į kurį nukreipta imuninė sistema. Kraujo tyrimai ir kiti diagnostikos metodai gali padėti atskirti, kas vyksta organizme. Autoimuninių ligų gydymas gali apimti steroidus, vakcinas nuo alergijos ir homeopatinį gydymą.
Vis dar yra tam tikras paslapties elementas, susijęs su autoantikūnais ir kodėl jie puola kūną. Kai kurie gydytojai ir mokslininkai mano, kad žalingų autoimuninių antikūnų gamybai yra stiprus genetinis komponentas. Yra ir tokių, kurie jaučia, kad jų vystymuisi įtakos turi aplinkos veiksniai, tokie kaip cheminės medžiagos ir tarša. Tyrimai vyksta ir vis dar kyla klausimų apie šiuos antikūnus ir kodėl jie atsiranda.
Kai kuriais atvejais moterys yra labiau linkusios susidaryti autoimuninių antikūnų. Galbūt yra ryšys tarp hormonų ir autoimuninių sunkumų. Moterims nuo 18 iki 40 metų dažniausiai kyla problemų dėl autoimuninės sistemos veikimo, o kai kurie mokslininkai mano, kad tam tikri hormonai gali paskatinti kenksmingų antikūnų gamybą.
Norint išsiaiškinti, ar organizme yra lokalios ar sisteminės problemos, susijusios su autoimuniniais antikūnais, gali prireikti kraujo tyrimo ir audinių ar organų analizės. Rentgeno spinduliai taip pat gali padėti tiksliai nustatyti problemas. Simptomai, rodantys antikūnų gamybą, gali būti plačiai paplitę, todėl gali būti sunku diagnozuoti problemas, remiantis vien paciento savijauta. Daugelis žmonių atlieka įvairius tyrimus ir apsilanko pas daugelį gydytojų, kol suranda savo simptomų priežastis.
Kai kurios gerai žinomos ligos, kurias sukelia autoimuniniai antikūnai, yra celiakija, Hashimoto liga ir skydliaukės problemos. Kai kuriose šeimose gali būti didesnis sergamumas autoimuninėmis ligomis, nors kiekvienas sergantis šeimos narys gali nukentėti nuo skirtingo tipo sutrikimų. Tokios situacijos verčia tyrėjus manyti, kad problemos, susijusios su autoimuniniais antikūnais, yra genetinis komponentas.