Deguonies kiekis kraujyje yra matavimas, leidžiantis nustatyti, kiek deguonies yra paciento kraujyje. Bent 95% mėginyje esančių raudonųjų kraujo kūnelių turėtų būti deguonies pernešimo metu, kad visiškai patenkintų organizmo poreikius. Deguonis yra būtinas daugeliui ląstelių procesų, ypač smegenyse. Taip pat žinomas kaip deguonies prisotinimo lygis, šis matavimas yra svarbus sveikatos rodiklis.
Dėl plaučių ar širdies veiklos sutrikimų žmonėms gali būti mažas deguonies kiekis kraujyje. Paprastai širdis pumpuoja deguonies neturintį kraują į plaučius, kur vyksta dujų mainai, pakeičiant anglies dioksidą, atliekų produktą, į šviežią deguonį. Kiekvieno praėjimo metu kai kurie raudonieji kraujo kūneliai nepasikeis, tačiau deguonies kiekio kraujyje tyrimas turėtų parodyti, kad 95–100 % ląstelių gauna naujo deguonies ir aprūpina ląsteles pakankamai funkcionuoti.
Jei širdis neveikia efektyviai arba blogai funkcionuoja paciento plaučiai, deguonies kiekis kraujyje pradės mažėti. Pacientai gali tapti cianoze, gali atsirasti melsvos spalvos pakitimų galūnėse, taip pat gali trūkti oro ir labai pavargti. Galiausiai deguonies trūkumas gali sukelti audinių mirtį ne tik galūnėse, bet ir gyvybiškai svarbiuose organuose, pavyzdžiui, smegenyse. Jei paciento kraujyje yra mažai deguonies, būtina nedelsiant pradėti gydymą, kad deguonies lygis vėl padidėtų, o tada išsiaiškinti priežastį, kad gydytojas galėtų pašalinti priežastį.
Vienas iš deguonies kiekio kraujyje nustatymo būdų yra neinvazinis ir labai paprastas. Tai apima prietaiso, vadinamo pulsoksimetru, prikirpimą prie paciento piršto. Jis šviečia šviesą per pirštą ir įvertina deguonies prisotinimą pagal šviesos elgesį. Invazinis variantas yra paimti tiesioginį kraujo mėginį iš arterijos arterinio kraujo dujų tyrimui. Atliekant šį testą, žmonės žiūri į deguonies, anglies dioksido ir bikarbonato kiekį paciento kraujyje.
Neatidėliotinas mažo deguonies kiekio kraujyje gydymas apima paciento įkvepiamo deguonies kiekio didinimą. Pacientai gali įkvėpti dujų mišinio arba gryno deguonies. Pacientei gali prireikti intubacijos, jei jos kvėpavimo takai nėra labai stabilūs arba ji gali kvėpuoti iš kaukės ar nosies kaniulės. Kai lygis pradeda kilti, gydytojas gali užsisakyti diagnostinį tyrimą, kad sužinotų daugiau apie tai, kas vyksta, ir dirbtų su gydymu. Pavyzdžiui, astma sergančiam pacientui gali prireikti naujos astmos valdymo programos, kad kvėpavimo takai būtų funkcionalesni.