Viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimo sindromas (UARS) yra miego sutrikimas, kuriam būdingas viršutinių kvėpavimo takų, einančių iš nosies į stemplę, obstrukcija arba susiaurėjimas miego metu. Šis pasipriešinimas reikalauja, kad diafragma ir krūtinės raumenys dirbtų sunkiau, kad kvėpuotų. Pastangos, atsirandančios dėl tokio apsunkinto kvėpavimo, gali sukelti dažnus naktinio pabudimo priepuolius ir sunkumų pasiekiant gilesnius miego etapus, pavyzdžiui, greito akių judėjimo (REM) miegą.
UARS dažnai laikomas sutrikimų, žinomų kaip miego sutrikęs kvėpavimas (SDB), spektro nariu; dažniausiai atpažįstamas šio spektro sutrikimas yra obstrukcinė miego apnėja. Nors viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimo sindromas kartais painiojamas su miego apnėja, tai labai skirtingas sutrikimas. Miego apnėjos metu asmenys gali daug kartų visiškai nustoti kvėpuoti per naktį ir dėl to sumažės deguonies kiekis. Kita vertus, dėl viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimo sindromo visiškai nenutrūksta kvėpavimas ir nebūtinai sumažėja deguonies lygis, o jam paprastai būdingas padidėjęs kvėpavimas dėl kvėpavimo takų apribojimo.
Dažni viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimo sindromo simptomai yra lėtinis nuovargis, lėtinis naktinis pabudimas su sunkumais vėl užmigti, stiprus knarkimas ir šaltos rankos bei kojos. Taip pat galima pastebėti ir žemą kraujospūdį, ir hipertenziją. Kai kuriais atvejais nuovargis, kurį sukelia dažni naktinio pabudimo priepuoliai UARS pacientams, yra pakankamai stiprus, kad trukdytų kasdienei veiklai, todėl sumažėja produktyvumas darbe ir kasdieniame gyvenime.
Viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimo sindromu sergantys pacientai dažnai būna vidutinio sudėjimo, o nutukimas nėra tokia svarbi priežastis, kaip kenčiantiems nuo kitų miego sutrikimų, tokių kaip miego apnėja. Pranešama, kad daugiau nei pusė sergančiųjų šiuo sutrikimu yra moterys, o daugelis jų yra nuo 30 iki 60 metų amžiaus. Sumažėjusį kvėpavimą dėl UARS gali sukelti kita pagrindinė liga, pvz., lėtinė nosies obstrukcija dėl alerginis rinitas, pertvaros nukrypimas ar net nosies navikai. Dažnai UARS pacientų kvėpavimo takai jau gali būti mažesni nei vidutiniai; tokie pacientai dažnai turi subtilių bruožų, tokių kaip siauras veidas, mažas arba siauras žandikaulis, plonas kaklas ar kitos panašios savybės, dėl kurių gali susiaurėti oro kanalai. Šios mažesnės savybės reiškia, kad įprastas kvėpavimo takų atsipalaidavimas miego metu sukelia padidėjusį kvėpavimo takų suvaržymą, kuris nebūtinai gali atsirasti žmogui, kurio kvėpavimo takai yra vidutinio dydžio.
Šią būklę gali būti sunku diagnozuoti be tinkamų įrankių. Iš pažiūros jo simptomai gali atspindėti kitų, su miegu nesusijusių sutrikimų, tokių kaip lėtinio nuovargio sindromas, hipotirozė ar depresija, simptomus. Geriausias būdas tiksliai diagnozuoti viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimo sindromą yra pasikonsultuoti su polisomnologu arba miego klinikoje. Tokie specialistai turės tinkamas priemones, skirtas patikrinti, ar nėra slėgio pokyčių nosyje, kvėpavimo pakitimų ar pulso bangų signalų miego metu, kurie rodytų greičiausiai viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimo sindromą.
UARS galima gydyti įvairiais būdais, įskaitant nereceptines priemones, tokias kaip kvėpavimo juostelės, nosies plečiamosios priemonės ar nosies purškalai. Taip pat gali padėti nuolatinio teigiamo kvėpavimo takų slėgio (CPAP) prietaisas arba burnos prietaisai. Pacientai turi pasikonsultuoti su miego specialistu arba gydytoju, kad nustatytų tikslią diagnozę ir parengtų tinkamą gydymo planą.